Pirmojoje šių pastabų apie ankstyvą lynų debiutą baigėme, aptardami pasiruošimo žūklei aspektus, o antrąją dalį pradėsim nuo to, kad išvykus į žūklavietę ir pradėjus žūklę gandas apie kibimą pasitvirtino – netoliese dugnines užmetę meškeriotojai ištraukė mūsų akivaizdoje lyną. Tas auksašonis užkibo tada, kai atvirai kalbant, mes jau buvom praradę viltį ir slapta to rytmečio žūklę jau buvom nurašę į nuostolius, bet, suprantama, nė vienas iš komandos nenorėjo pirmas ištarti karčią frazę, jog laikas baigti šį beviltišką užsiėmimą, nes tikėtis tokį vėlyvą rytą lynų kibimo sunkoka. Pasirodė, jog klydom, todėl, suprantama, kiekvienas išsyk prikandom liežuvį ir nuvijom šalin išdavikiškas mintis.

Ankstyvą pavasarį lynai neskuba keltis sulig aušra ir aktyviau kimba, kai įdienoja

Manau, kiekvienas nors kiek su žūkle susipažinęs meškeriotojas supranta, kad tokiais atvejais, kai matai, jog procesas vyksta, vynioji valą ir kritiškai) apžiūri savosios meškerės sąrangą – kas ne taip? Žinoma, nieko naujo ar tokio, kas suteiktų mintims peno, tai atlikęs nepamačiau, todėl griebiausi vienos procedūros, kuri neretai mane gelbsti – pririšau žymiai trumpesnį pavadėlį su stambesniu kabliuku ir užvėriau ant jo jau ne vieną, o du sliekus. Kad būtų tikriau, sliekus ir į šėryklę grūdamą jauką „padipinau“ marcipanų skonio sirupėliu ir vėl užmečiau meškerę.

Žinoma, neturėjau kada žvalgytis ką veikia kompanionas, bet jis vėliau man papasakojo, kad pirmiausia jam šovė į galvą masalą verti ne ant kabliuko, o ant vadinamojo „Magot Clip“ auskaro, atstojančio karpių meškeriotojų naudojamą masalinį „plauką“, tačiau pavadėlinėje nerado tokio reikmens, todėl nutarė panaudoti tą jau minėtą „plauką“, ant kurio suvėrė, mano nuomone, ne vėrinuką, koks paprastai siūlomas lynams, o kažką panašaus į „hot dogą“ – kukurūzus, sliekų gabaliukus ir porą žuvies skonio granuliuoto masalo (pellets) cilindriukų.

Po to vėl su viltimi įsistebeilijom į dugninių viršūnėles. Netrukus krustelėjo ir ėmė linkti ryškiai žalias dugninės viršūnėlės galiukas. Pakirtau ir pajutau, jog kažkas ant kabliuko spurda. Sprendžiant iš pasipriešinimo, ne smulkmė, bet ir ne monstras. Gana greitai pavyko užkibusią žuvį atplukdyti iki graibšto, bet tai pasirodė besąs dryžuotašonis.Šis laimikis parodė, kad stambus masalas lynų šiandien nedomina. Kad neliktų neaiškumų dar sykį užvėriau ant kabliuko du sliekus ir po dešimties minučių ištraukiau dar vieną ešerį. Tad ant kabliuko užvėriau trijulę pačių mažiausių sliekelių, kokius tik aptikau masalinėje. Netrukus manosios viršūnėlė vėl daug žadančiai virpteli ir ima linkti. Pakertu, bet nerezultatyviai. Vienas sliekelis nuo kabliuko nugvelbtas. Karštiligiškai veriu jo vieton naują ir į tą patį tašką vėl užmetu dugninę. Ilgai laukti netenka – viršūnėlė vėl kelis kart virpteli, bet dabar neskubu – laukiu, kol kimbanti žuvis ją kaip reikiant užlenks ir tik tada pakertu. Beveik tuo pat metu nuo „ragelių“ energingu judesiu savąją dugninę kelia mano kompanionas. Sutapo ne tik kibimo momentas, bet ir laimikis – abu ištraukam po kuojytę. Susižvalgom ir be žodžių kiekvienas planuojam naujas masalo kombinacijas.

Šėryklė su rėmėliu neprasmenga į augaliją, o du kabliukai su masalais – dviguba kibimo tikimybė

Vis tik situacijos perlaužti nesugebam – kaip kibo kuojos taip ir toliau kimba. Nėr kas daryti – imu fotoaparatą ir traukiu pas kaimynus. Nemanau, kad jie džiūgauja, pamatę mane ateinant, bet to neparodo. Standartiškai pasilabinam ir imu dėstyti paskubom sukurtą istorijukę, turinčią pateisinti mano vizitą: esą mudu su bičiuliu susilažinom, kad jiedu ištraukė lyną, o ne karšį. Sužinoje, kad prizas nejuokingas, jie ištraukia iš vandens tinklinį maišelį, kuriame iš tiesų vartosi kilograminis lynas. Pirmas žingsnis žengtas, todėl atsargiai teiraujuosi, kokiu masalus susigundė tas gražuolis? Per trumpą pokalbį sužinau, kad svarbus ne tiek masalas, kiek jo pateikimo būdas. Esą, čionykščiai lynai tokiu metu stveria dažniausiai slieką, bet neatsisako ir kitokių užkandžių, tad svarbiau kad masalas neprasmegtų dugno augalijoje, o štai šėryklė, kuri specialiai užverta ant metalinio rėmelio, kad padidėtų jos plotas, atsigula ant „žolės“. Jei šėryklę aplipdysite jauku ir jį įterpsite masalą, lynas, aptikęs jauką, aptiks ir masalą. Na, o kad būtų tikriau prie rėmėlio kampų tvirtinami du pavadėliai su kabliukais. Jei vienas kabliukas su masalu nuslys į augaliją, tai kitas Atiteks lynui. Tad šį savaitgalį su naujoviškom brauksim vėl bandyti laimę. Tuo labiau, kad ypač anksti keltis nereikia.

Viktoras Armalis

Žūklės klubo „Meškeriokim kartu“ ekspertas