Kol kas ekspertams nepavyko, susitarti kokios masalų, skirtų po ledu gaudyti plėšriąsias žuvis, savybės geriausiai provokuoja jų atakas? Vieni tikina, jog masalo blyksniai, kiti sako, jog masalo spalva, treti mano, jog skleidžiami virpesiai, ketvirti teigia, jog masalo judesių dinamika, tačiau galutinis taškas šioje diskusijoje, matyt, dar negreit bus padėtas, nes atsirado nauja tendencija, kurios šalininkai tikina, jog svarbiausia – blizgių ir švytuoklių tikroviškumas.

Švedijos mokslininkai, tyrinėjantys žuvų elgseną, nustatė, kad didžiausia tikimybė, jog lydekai masalas pasirodys apetitiškas, jei blykstels, kaip vinguriuojanti tarp augalijos žuvelė. Vadinasi, vieną teiginį, sakantį, jog blyksintis masalas – efektyvus, patvirtina eksperimentai. Jie taip pat patvirtina, kad lydekos iškart susidomi nenormaliai judančiomis arba sprunkančiomis žuvelėmis. Čia, matyt, įsijungia šoninė linija. Lydeką dažnai išprovokuoja rėksminga, išsiskirianti iš aplinkos masalo elgsena, tačiau dar veiksmingiau plėšrūnes vilioja aukos skleidžiamas kvapas. Bet labiausiai lydekos ataka – tikėtina, jei masalo išvaizda primena grobį, kurį plėšrūnė neseniai pasiuntė į skrandį arba kurį jai pasiseka sumedžioti dažniausiai. Vadinasi, viena svarbiausių masalo charakteristikų – tikroviškumas.

Lenkų keliautojas ir meškeriotojas Arkadijus Fidleris savo kelionių po Kanados šiaurę apybraižose yra aprašęs, kad indėnai ir eskimai puikiai žinojo, kokie efektai viliojo plėšriąsias žuvis ir lydekoms gaudyti naudojo visiškai primityvią technologiją – pušies tošies gabaliuką apvyniodavo žalios mėsos juostele, po ja pakišdavo prie virvelės pririštą pagaliuką nusmailintais galais, o virvelę pririšdavo prie įkalto į ežero dugną kuolo. Rytą ateidavo ir ištraukdavo lydeką, kurią priviliodavo masalo kvapas. Žiemą, kai ežerai užšaldavo, naudojo kitą taktiką: į eketę įleisdavo iš medžio išdrožtą ir tikroviškai nudažytą žuvelės – dažniausiai čiukučiano arba lydekaitės imitaciją, kuri netrukdavo atkreipti stambios lydekos dėmesį, o priviliotą plėšrūną, susiruošusį stverti prievilą, perverdavo žeberklu.

Water Fly masalų išvaizda nedaug kuo skiriasi nuo gyvo mailiaus ir, kaip pastarieji, jie visiškai tiksliai imituoja plėšriųjų žuvų grobį

Šį metodą dabar sėkmingai panaudoja tikroviškų masalų, skirtų plėšrūnų meškeriojimui po ledu, kūrėjai. Žinoma, žeberklo atsakyta. Jo vaidmenį atlieka kabliukai. Novatorių nuomone, klasikinės švytuoklės nepakankamai tikroviškai imituoja masalines žuveles. Ypač šis trūkumas akcentuojamas, kai kalbama apie stambių plėšrūnų meškeriojimą. Pirma, tam reikalingi ne tik didesni, bet ir lygiai taip pat tikroviškai, kaip indėniškos imitacijos plėšrūnų grobį imituojantys masalai. Tačiau, pakeisti klasikinės švytuoklės korpusą taip, kad jis būtų visiškai panašus į žuvelę, neįmanoma – prarandamas žaismas. Tad reikalingas kitoks sprendimas.

Ištyrę žuvelių aerodinamiką, konstruktoriai pasiūlė idėją – žuvelių imitacijas gaminti iš metalo. Tokių imitacijų konstrukcija primena žuvų-skraiduolių kūno sandarą, tad neatsitiktinai naujoviškų masalų klasė vadinama Water Fly. Šiuos masalus gamina vokiečių kompanija „Jenzi“. Įgudęs juos valdyti meškeriotojas tokius polediniam meškeriojimui skirtas blizgutes gali plukdyti įvairioje gelmėje ir aprėpti gana didelę zoną. Be to, paaiškėjo, kad tokias masalais galima plėšrūnus gaudyti ir vasarą – ploteliuose tarp vandens augalijos, kerplėšų. Water Fly masalų galima įsigyti „Romados Plius“ prekybos tinklo parduotuvėse.

Valdas Araminas