Aukštas vanduo

Aukštas vanduo – didžiausia šlakių žūklės kliūtis, nes sunku ne tik aptikti šlakių „stovyklavietes“, bet ir beveik neįmanoma prie jų prieiti dėl išsliejusio į lankas vandens, o tai reiškia, kad ir galimybė atsidurti prie tikros upės vagos – minimali. Net ir tuo atveju, jei pavyks priartėti prie upės vagos, šansai tinkamai užmesti ir, svarbiausia, tinkamai plukdyti masalą yra labai menki. Žūklę apsunkina tai, kad aukštu vandeniu tenka naudoti ne tradicinius šlakių žūklės masalus – „minnow“ tipo klasikinius voblerius, neriančius maždaug metrą, o jų modifikacijas, kurių techninėse charakteristikose įrašytas terminas „deep“ arba „deep runner“, reiškiantis, jog tokie masalai gali panerti giliau – nuo 3 iki 5 metrų. Tai reiškia, jog padidėja tikimybė masalo trišakiams įsmigti į įvairius kliuvinius, kyšančius iš dugno, nugrimzdusių išvartų kamienus ir t.t.

Žinoma, galima šiuo atveju panaudoti hibridinius masalus – tai vobleriai, kurių korpuso forma primena gerokai ištemptą ir truputį išriestą lašą. Jo storoji dalis – masalo galva, o išriestoji – nugara. Tad toks vobleris primena ir liesą kaip lazdelė „minnow“, bet turi ir apkūnaus „crank“ tipo voblerio bruožų bei savybių. Paprastai tokių hibridinių voblerių, kurių negalima priskirti jokiai klasikinei grupei, liežuvėliai (gylio vairai – past.) taip pat nestandartiniai. Tad į šlakių žūklei aukštu vandeniu geriausiai pritaikytus hibridinius voblerius įtvirtinami dažniausiai smailaus kastuvėlio formos liežuvėliai, kurie užtikrina reikiamą masalo nėrimą, pakankamai agresyvų (normos ribose) voblerio žaismą ir dar vieną labai svarbią savybę – šios konstrukcijos masalai labiausiai iš visų tinka žūklei srovėje, nes juos galima puikiai išlaikyti panirusius į reikiamą gelmę ir ilgai plukdyti toje gelmėje. Tokiems masalams įvardyti jau turime ir lietuvišką terminą: tai vobleriai, kuriuos žvejai ėmė vadinti knysliukais, nes jie plaukia taip lyg nosimi artų dugną, o kai į tokį masalą įklijuotas ilgas liežuvėlis, jie taip ir daro – iš tiesų knisa dugną, keldami smėlio ir dumblo debesėlius. Vienu geriausių tokių masalų, kurį naudoju šlakių žūklei „problemiškuose“ upių ruožuose, yra lenkiškas (5 cm) „Dorado Scout“, nes jis pigus ir finansinis nuostolis – ne toks juntamas, jei tenka pjauti valą, kai vobleris mirtinai užsikabina už kerplėšos. Na, o tose vietose, kur masalo netyko pavojai, vienas „patentuočiausių“ šlakių žūklės masalų aukštu vandeniu – japoniškas „Yo-Zuri“ modelis „3D Shad“, kurį, vandeniui slūgstant, patartina pakeisti giminaičių – „3D Minnow“. Abu šie masalai – 65 mm ilgio, su skaidriais liežuviais, o jų skaidriuose korpusuose įmontuotos hologramos, vaizduojančios masalines žuveles. Sėkmingiausi, ypač apniukusiu oru – raudongalviai RH modeliai su veidrodinėmis hologramomis korpuse, o saulėtomis dienomis – sidabriškai melsvos spalvos versija NPB, imituojanti aukšlę.
Jei klasikinių „minnow“ panaudoti neįmanoma, o su „knysliukų“ kasta esate menkai susipažinęs, galite pasinaudoti variantu, kurį laikau atsargai, nes jis man praverčia tada, kai „palaidoju“ pirmos eilės masalus arba netenku kurios nors spalvos masalo, bet pamainos jiems neturiu. Dažniausiai tai – neišvengiama būtinybė, nes šlakių kaprizai nenuspėjami – kartais jie persekioja tik žydrus voblerius, kartais tik oranžinius… Kai reikiamos spalvos „knysliukas“ prarastas, nardinu sunkesnius už vandenį, t.y. „sinking“ klasės voblerius. Čia nepakeičiamas – 66 mm „Yo-Zuri L-Minnow“. Šios klasės vobleriai iš esmės puikiai tinka šlakių žūklei, nes juos galima plukdyti įvairiuose vandens horizontuose, tačiau kaip ir „knysliukai“ jie nuolat taikosi kur nors užkliūti, tad šių masalų nuostoliai būna net ir per vieną žūklę gana skausmingi. „Sunkiasvorių“ voblerių tikroji paskirtis šlakių žūklėje – kita: šie gana greitai grimztantys masalai nepakeičiami, kai reikia masalą plukdyti taip, kad jį, lyg srovės nešamą žuvelę, vanduo sviestų į duburėlį po medžio šaknimis. Grimztantis masalas idealiai atlieka šį vaidmenį. (Apie šį metodą, kurį nagrinėsime atskirai, skaitykite ateinančią savaitę).

Autoriaus nuotr.: standartinis „minnow“ voblerių rinkinukas

Nesikeičiantys maršrutai

Šlakį gamtininkai vadina jūriniu upėtakiu. Verpstės formos kūnas primena torpedą, lengvai skrodžiančią stipriausią srovę. Rudenį šlakiai atplaukia į mūsų krašto upes neršti ir lieka jose iki ledonešio, o tada patraukia į jūrą. Žinoma, išplaukia jie ne iš karto, o etapais. Kasdien jie leidžiasi nuo vienos patogios slėptuvės, kurioje praleidžia naktį, iki kitos, kol pasiekia Kuršių marias.Na, o iš čia šauna į jūrą kuo skubiausiai.
Šlakiai beveik visada atplaukia neršti į tą upę, iš kurios yra kilę. Mokslininkų teigimu, kaip ir lašišos šlakiai turi genetinę atmintį, kuri sugeba atpažinti pagal cheminės vandens sudėties kodą gimtąją upę. Neršti per savo amžių šlakiai į gimtąją upę atplaukia kelis kartus, tad jie per trumpą laiką puikiai susipažįsta su jos ypatumais ir sugeba išnaudoti visas patogias slėptuves.
Keliaudami link jūros šlakiai aktyviai maitinasi. Po asketiško žiemos režimo taškuotoms žuvims reikia atgauti jėgas. Tad šlakiai šluoja aukšles ir užsižiopsojusius gružlius gana intensyviai. Tai, kad taškuoti galiūnai atgauna apetitą, spiningininkams suteikia šansą sugauti trofėjinį laimikį. Žinoma, filė iš sūdyto šlakio – svarus argumentas, skatinantis sugauti šią taurią žuvį, kurios ir kepti nebūtina, tačiau už delikatesnes šlakio savybes daug svarbesnė – sunkiai su kuo kitu palyginama dvikova. Šlakis – stiprus priešininkas ir bebaimis kovotojas.
Šlakių žūklė – rimtas išbandymas. Žvejys kartais per dieną upės pakrante, aplenkdamas pelkėtas vietas, kopdamas į stačius šlaitus, nužingsniuoja 10-15 km, o akistata su įnoringa ir atsargia žuvimi neįvyksta. Tad nereikia skubėti prie vandens ir plakti jį valu, kol ranka įskaus. Kokia šlakių žūklės taktika geriausia? Patartina prisiminti, kad šiuo metu šlakiai grobio po visą upės plotį nesivaiko. Jų medžioklės būdas dabar – pasala. Ją galima surengti tik patogioje vietoje už kerplėšų, tykesnės srovės zonoje už stambių akmenų, paplautų krantų įgriuvose, už srovę pertveriančių išvartų. Čia šlakiai tyko aukšlių, gružlių, rainių. Žuvelės dabar irgi vengia stiprios srovės, plaukia užuolankomis, bet vis tiek pakliūva į taškuotos torpedos akiratį. Šuolis ir žuvelė dingsta dantytuose šlakio nasruose. Tad šlakių reikia ieškoti ten, kur realiai yra geriausios sąlygos neeikvojant pernelyg daug jėgų laukti grobio. Na, o tai reiškia, kad masalą patartina plukdyti tik ten, kur yra užuolanka, ar juntama „užuomina“ į po vandeniu slūgsantį akmenį, išvartą, kur yra išplovų stačiuose krantuose ar dugne. Paprastai pakanka 4-5 kartus užmesti masalą, kad įsitikintum, ar čia perspektyvu laukti šlakio atakos? Po poros papildomų metimų, jei rezultatas – nulis, drąsiai galima leistis toliau, t.y. iki kitos spėjamos šlakių slėptuvės. Tokia taktika – optimaliausia, nes leidžia užmesti maksimalų skaičių kartų masalą į perspektyvias vietas.

„Yo-Zuri Crystal Minnow Suspending“ – vienas masalų, atitinkančių reikiamą standartą, kai reikia, kad šlakis iš tolo pastebėtų masalą

Vartiklė ar vobleris?

Patyrę žvejai paprastai neblogai pažįsta upę ir žino šlakių slėptuves. Bet, aptikęs karališkos žuvies slėptuvę, niekada nesi tikras, kad pavyks ją iš ten išvilioti, o tuo labiau – išprovokuoti jos ataką. Jei nepavyks parinkti tinkamą masalą, šlakis nepasiryš atakai ir savo slėptuvės nepaliks. Nepamirškite, kad ne visada šlakio atsargumo priežastis – netinkamas masalas. Šlakį gali atbaidyti triukšmas, kurį žvejys kelia neatsargiai žingsniuodamas krantu. Ypač tai liečia tuos, kurie linkę klumpinti paupiu kaip per paradą – padais plakdami žolę. Žengti reikia tyliai, spyruokliuojančiais žingsniais, stengtis neužminti ant sausų šakų. Nė kiek nesuklysiu pasakęs, kad man visada padėdavo lyg burtažodis kartojamas – neskubėk. Ši taisyklė ypač praverčia, kai prisiartini prie vandens, nes gali visu ūgiu pasirodyti tiesiai priešais perspektyvią šlakio slėptuvę. Patikėkite, beveik visada šis akylas medžiotojas pastebi jūsų siluetą, net jei jis akimirką šmėsteli akiratyje. Kuo visa tai baigiasi? Nekiba. Kitas dalykas, jei atsargiai sustoji už alksnio kamieno, neskubėdamas apžvelgti upės ruožą, užfiksuoji, kur „įdomiausios“ vietos, primeti, kaip į jas ir kokiu kampu geriausia užmesti masalą. Na, o tada parenki patį masalą.
Lenkų meškeriotojai sako, kad geriausias masalas – „karlinka“. Šios šaukšto formos blizgės kaldinamos iš vario ir žalvario puselių, kurios paskui tarpusavyje sukniedijamos. Tokios blizgės sukasi srovėje kaip propeleriai, o toks žaismas, kaimyninės šalies spiningininkų teigimu, magiškai veikia šlakius. Lenkų meškeriotojai netgi patarlę sukūrė : jei neturi varinės blizgės, neik į žūklę. Kaldinamos ir įvairios „karlinkų“ modifikacijos: dauguma jų primena šaukštą arba turi karoso formą. Modifikacijos dengiamos nikeliu, auksuojamos arba dažomos geltonais ir oranžiniais atspalviais.
Mūsų krašte – kitos mados. Vartiklės – primirštos, o pirmenybė – vobleriams. Kodėl? Šis masalas – universalesnis, nes jį gali plukdyti visoje upės akvatorijoje: tiek lėtoje srovėje, tiek pačioje sraunumoje jis veiks visavertiškai. Žuvelės formos masalas už kitus pranašesnis ir kitkuo – jį galima atvairuoti prie šlakio slėptuvės. Tačiau labai svarbu parinkti tinkamą voblerio tipą.
Žūklės ekspertai šlakius vilioti rekomenduoja vobleriais, maksimaliai tikroviškai imituojančiais taškuotų galiūnų grobį. Dažniausiai į jų akiratį pakliūva aukšlės, rečiau kuojytės, rainės, upėtakių jaunikliai. Palankiuoju šlakių žūklės sezono metu vanduo upėse būna pakankamai skaidrus, o akylos žuvys puikiausiai įžiūri, kas prie jų priartėja. Todėl tai, kas neprimena jų grobio, šlakiai ignoruoja. Kita vertus, susidrumstusiame vandenyje juos galima išprovokuoti rėksmingais masalais.

„Yo-Zuri Magnet Minnow“ – galima labai taikliai užmesti

Žvilgantis ir siauras kaip ašmenys

Kiekvienas meškeriotojas gerai įsivaizduoja, kokia yra aukšlių forma. Tai – siaura verpstė, primenanti stileto (itališkas durklas – past.) ašmenis. Forma – voblerių klasifikacijos kriterijus. Klasikinių voblerių korpusų formos yra trys: a) trumpoki, apkūnūs, primenantys vandens lašą vobleriai ženklinami „fat“ arba „crank“ b) plokšti, siluetu primenantys silkę ir vadinami „shad“ c) verpstės formos, primenantys aukšlę, tituluojami „minnow“. Trumpoki, buožgalvius primenantys „crank“ tipo masalai – agresyvaus žaismo vobleriai, kurie plukdomi nukrypsta nuo judėjimo ašies net iki 30 laipsnių, o asketiškos formos „minnow“ masalai beveik nenukrypsta nuo judėjimo ašies, jų virpesiai beveik nepastebimi, tačiau labai dažni.
Šios savybės – „minnow“ voblerių pranašumas, nes jie imituoja prieš srovę plaukiančią žuvelę. Kiek stipriau trūktelėjus, toks masalas suvirpa, kaip įgeltas.Paprastai šis judesys būna lemiamas – šlakys puola į ataką, kad nužiūrėtas grobis nedingtų kokioje užuolankoje.

Tad klasikinis „minnow“ vobleris normaliomis sąlygomis – tinkamiausias šlakių žūklės upėje masalas. Bet ir šios nuostatos laikantis nemažai klausimų kyla dėl masalo spalvos. Kodėl? Mat voblerio spalva atlieka ne tik šlakio viliojimo, bet ir labai svarbią pagalbinę funkciją: voblerį tenka plukdyti arti kerplėšų ir kitokių kliuvinių, todėl jį būtina gerai matyti, kad galėtum masalą tinkamai kontroliuoti. Todėl pageidautina, kad masalo nugarėlė būtų ryški – geltona, violetinė ar raudona. Tada masalo plaukimo trajektorija – puikiai matoma.
Beje, nereikia baimintis, kad pernelyg ryški masalo nugarėlė atbaidys šlakį. Masalo nugaros šlakis nemato, nes grobio jis tyko palei dugną. Žuvies akiratyje atsiduria papilvė.

Žvejai tikina, kad geriausiai žūklei tinka sidabraspalviai masalai, kurie imituoja aukšles. Toks masalas skirtas žvejoti skaidriame vandenyje. Jei srovė susidrumstusi, patartina turėti auksaspalvį masalą su rausva papilve, apniukusiu oru tinka ir ryškiai žali, geltoni arba šių spalvų deriniais marginti modeliai. Į šiuos niuansus reikia atsižvelgti, kai masalas plukdomas tiesiai prieš šlakio slėptuvę, tačiau taip būna ne visada. Šlakiai dažnai medžioja atidžiai stebėdami prieigas prie slėptuvės, upės vagą, kuria gurga pati sraunuma. Tokiais atvejais geriausi masalai, kurie gana efektingai blyksi ir matomi iš toli. Kai atstumas tarp upės vagos ir spėjamos šlakio slėptuvės ar jo patruliavimo zonos – palyginti nedidelis, šiam reikalui idealiai tinka „Yo-Zuri Livebait Real Minnow“ serijos vobleriai, pasižymintys didžuliu tikroviškumu. Tinkamiausias – 7 cm HIW modelis, imituojantis aukšlę su šonais, blyksinčiais melsvais atspalviais, bei modelis HAJ su rausva nugarėle. Antru atveju, t.y., kai šlakį reikia prisivilioti iš toli, idealus įrankis – „Yo-Zuri Emperor Minnow Mirror Finish“, kurio korpusą dengia įspūdingai blyksinti veidrodinė danga. Šiuo modeliu man pavyko suvilioti patį didžiausią sugautą šlakį. Beje, iš patirties puikiai žinau, kad metodas, kuriuo šlakiai viliojami iš tolimų sleptuvių, beveik visada „suveikia“, kai jie nesirodo iš artimų slėptuvių.
Dar viena auksinė taisyklė skirta nustatyti masalo dydį: klasikiniai šlakių žūklės masalai – 5-7 cm. Didesnius naudoti paprasčiausiai netikslinga, nes jie neatitinka šlakių žiomenų gabaritų. Tačiau ši auksinė taisyklė – su dviem galais: a) kai vanduo drumstas ir vos vos slūgsta, geriausia žvejoti didesniais, t.y. 6,5-7 cm vobleriais, o kai vanduo skaidrus – geresnės mažesnės versijos – 5-5,5 cm. Kodėl taip yra? Tai atskiro ir ne mažiau išsamaus rašinio tema, o kol kas paprasčiausiai priimkite tai, kaip šimtus kartų praktiškai patikrintą aksiomą ir vadovaukitės ja.
Na, o koks masalas bus sėkmingiausias, sužinosite, kai nužingsniuosite ne vieną kilometrą paupiu, kai atrodys, kad tuščiai keičiate masalą po masalo, kai ims tirpti viltis išvilioti šlakį iš slėptuvės. Tada pabandykite nebemainyti masalų, o pasistenkite kruopščiau plukdyti masalą. Nebijokite, kad voblerio trišakis įsikirs į kerplėšą. Galite neabejoti – kaip griausmas iš giedro dangaus spiningo meškerykotį supurtys galingas smūgis. Ir purslų debesyje iš vandens iššoks gražuolis šlakis. Va, tada laikykitės. Galingos žuvys dažniausiai laimi dvikovas su žvejais. Bet ir tuo atveju jums liks nepakartojami prisiminimai.

Šlakio kibimas toks veržlus, kad vandens paviršiuje pasirodo verpetas

Šis stambus šlakys (per 9 kg) susigundė nestandartiniu hibridiniu vobleriu, kai vanduo buvo tik pradėjęs slūgti