Dabartinio meškeriotojo bagažas susideda mažų mažiausiai iš futliaro su meškerėmis ir talpaus krepšio, pastebimai sveriančio petį. Ši versija minimalistinė, o maksimalistinė neišmanančio apie meškeriojimą pilie2io vaizduotei apskritai sunkiai įkandama, bet dar sunkiau paskaičiuoti, kiek visas šis bagažas sveria. Ar įmanoma palengvinti meškeriotojo naštą?

Meškeriotojo karučiais žūklės įrankius prie vandens galima nugabenti vienu reisu

Kartais ne pro šalį pažvelgti į save iš šalies. Kokį save ir žūklės vietą pamatytų ryžęsis tokiai revizijai plūdininkas ar „fyderininkas“? Kažką panašaus į mušamaisiais muzikos instrumentais ritmą beldžiančio būgnininko darbo vietą. Žinoma, vietoj būgnų ir lėkščių joje išvysim priešais komfortišką kėdę pamerktą keliametrinę skiaurę laimikiui suleisti, išrikiuotus meškerių laikiklius, smaigus, kuriuos lyg baravykus vainikuoja masalinių „kepurės“, stalą, ant kurio pūpso jauko talpa, išrikiuota serija purškalų flakonų ir pavilgų indelių, išdėlioti kabliukų išėmikliai, replės, plėtikliai, peiliukas, už kėdės glaudžiasi šaltkrepšis su termosu ir proviantu bei kibiras jaukui maišyti…

Beje, tai anaiptol ne maksimalistinė versija, kurios paveikslas, remiantis žanro taisyklėmis, nepilnas be skėčio arba palapinės su gultu ir poros žibintų ant smaigų, jei meškeriojama naktį, trikojo su svarstyklėmis ir lopšio stambiems laimikiams fiksuoti, be to, jį dar turėtų papildyti lauko virtuvėlė, susidedanti iš atskiro žemo staliuko kompaktiškai viryklei pastatyti ir išdėstyti katiliukus, keptuvėlę ir arbatinukus bei indus, o dar reikalingas stovas atsarginėms meškerėms, bridbačiai, atsarginiai drabužiai…

Žodžiu, retas šiuolaikinis meškeriotojas traukia prie vandens su vienu meškerykočiu kairėje rankoje ir kibiraičiu, kuriame barška masalinė bei dėžutė nuo „Nivea“ kremo, su subertais į ją atsarginiais svareliais ir kabliukais. Ar įmanoma prie tokio minimalizmo grįžti? Vargu, nes nekomfortiškai pasijunti ne tik, palikęs namie kėdę, bet netgi tada, kai krepšyje nerandi rankšluostėlio, o į kelnių klešnes valyti gleivėtas ar jauku apkibusias rankas paprasčiausiai neleidžia išsiauklėjimas.

Jei apžvelgėme vieną reikalo pusę, liečiančią spėriai kylančią mūsų krašte meškeriojimo kultūrą, negalima palikti šešėlyje ir kitos, tiesiogiai pasunkinančios meškeriotojo bagažą jei ne dvigubai tai proporcingai atstumui, kurį reikia „mušamųjų ansamblį“ gabenti iki vandens. Toji reikalo pusė – tai vis siaurėjanti viešoji erdvė aplink vandens telkinius. Iš vieno galo ją siaurina žemių ir miškų, plytinčių palei vandens telkinius, savininkai ir valdytojai, iš kito – įstatymais nustatyta tvarka, kuri dabar numato, jog prie vandens negali privažiuoti arčiau nei 25 m. Šis formalus reikalavimas, suprantama, reikalingas, nes mūsų tautiečių vaizduotė beribė – jei būtų sąlygos, jie meškeres užmestų pro automobilio langus. Kita vertus, kiekvienas savo praktikoje susidūrė su keliukų perkasais, šlagbaumais, ant kurių kabo spynos, ir, žinoma, su tvoromis, atkertančiomis bet kokį priėjimą prie vandens, nors įstatymas numato, kad turi būti paliktas mažiausiai 2 m pločio tarpas, kuriuo nekliudomas galėtum eiti aplink vandens telkinį. Galbūt, kada nors iš tikrųjų tapsime civilizuotesni ir vieni kitiems viešosios erdvės dirbtinai neberibosime, bet kol kas yra taip, kaip yra, o tai reiškia, kad labai dažnai „mušamųjų ansamblį“, tenka gabenti ne vieną šimtą metrų ant pečių.

Panagrinėkime konkrečią situaciją, su kuria vienas mano pažįstamas susidūrė, atvykęs meškerioti į Mingės kaimą. Jo centre įrengta civilizuota automobilių aikštelė, kurioje privalai palikti automobilį, nes pakrantėmis nustiesti pėsčiųjų takai, kuriais automobiliais važinėti draudžiama. Kita vertus, prasmės nėra tuo taku važiuoti, nes ant jo teks palikti automobilį, kuris atsidurs už dešimtmerio nuo vandens. Vadinasi, gali užsidirbti realią baudą dar nė meškerės neužmetęs. Lieka standartinė išeitis – statyti automobilį kur priklauso ir mantą versti ant pečių. Taigi iki vandens – keli šimtai metrų. Ar kada bandėte eksperimento keliu nustatyti, kiek bagažo vienu metu galite paimti į dvi rankas ir vienu reisu nusinešti nuo automobilio iki žūklės vietos? Man neseniai šovė į galvą būtent tokia idėja. Kai ant peties užsikabinau futliarus su meškerėmis ir kėde, ant nugaros užsimečiau kuprinę, o į dešinę ranką paėmiau krepšį su reikmenimis ir kitais būtinais dalykais, jauko kibirui nešti man jau buvo reikalinga trečia ranka. Tęsti šį išvardijimą nėra prasmės, nes paprasčiausiai fiziškai nebūčiau galėjęs vienu reisu nusinešti iki vietos savo bagažą. Akivaizdžiai, būtų tekę mažiausiai du kartus suvaikščioti tarp automobilio ir meškeriojimo vietos. Gerai, jei atvykote meškerioti dviese – galite kursuoti tarp automobilio ir vandens pakaitomis: kol vienas prižiūri pakrantėje paliktą mantą, kitas eina atsinešti eilinės reikmenų partijos, tada jis lieka sergėti bagažą, o antras eina atsinešti likusios reikmenų dalies. Deja, toks variantas neįmanomas, jei iškylauji vienas – teks rizikuoti ir palikti įrankius kuriam laikui pakrantėje be priežiūros. Kaip galima „pergudrauti“ situaciją?

Kad bagažas taptų visuma, patartina įsigyti tarpusavyje suderinamas talpas jam laikyti

Išeitis – labai paprasta. Netgi banali. Tiesiog iš bagažinės iškėliau specialius „Dega“ karučius. Vieną iš modelių, gaminamų meškeriotojams. Ši „transporto priemonė“ užsakyta parduotuvėje „Meškeriokim kartu“ po jos „testdraivo“ Veisiejo ežero pakrantėmis. Kuo šie karučiai patraukė akį? Pirma, karučiai susilanskto ir atsigula ant bagažinės dugno taip, kad tampa padėklu visai kitai mantai, o tai reiškia, jog jie užima nedaug vietos. Ne tokius kompaktiškus modelius rinktis neverta, nes tada juos teks gabenti ant stogo bagažinės. Kitas esminis karučių pranašumas – ypatinga konstrukcija: tiksliau kalbant, iškrovus karučius jie tampa pakankamai komfortiška kėde. Tad, galima atsisakyti papildomos naštos – kėdės. Na, o tai, jog karučius galima naudoti kaip kėdę, savaime deklaruoja jų patvarumo lygį.

Meškeriotojo karučiai turi pasižymėti ne tik patvarumu, bet ir sklandžiai riedėti. Niekada nesirinkite karučių siaurais ratais. Jie tetiks bobutėms iš turgaus pirkinius gabenti, kai maršrutas driekiasi šaligatviais, o, jei pasuksite smėlėtu lauko keliuku ar tiesiog per pievą, beregint imsite klimpti ir buksuoti. Gi platūs ratai riedės sklandžiai ir per smėlį, ir žole, ir asfaltu. Pageidautina, kad ratuose būtų įmontuoti guoliai, nes tada karučiais galima bus gabenti maksimalų leistiną krovinį nesibaiminant, jog ilgainiui išeis iš rikuotės pusašės. Be to, geriau rinktis modelį, kurio ratų padangos – pripučiamos, laikas nuo laiko reikės jomis pasirūpinti, tačiau krovinys keliaus minkštai, o karučiai nešokinės, ratui įsmukus į menkiausią duobelę. Taipogi pageidautina, kad padangos turėtų gilų protektorių – lengviau riedėsite per klampų gruntą.

Universalūs karučiai – lengviausia tokio tipo transporto priemonė, kuri šiek tiek skiriasi nuo karpių meškeriotojo ‚transporto“ ir žymiai – nuo transformerio – karučiais paverčiamos meškeriojimo platformos. Universalūs „Dega“ meškeriotojo karučiai, kuriais naudojuosi, ypatingi tuo, kad jų kėbulas, priešingai nei karpių meškeriotojams skirto modelio, gali talpinti negabaritinį krovinį, išsišaunantį tiek į šonus, tiek į viršų. Tad jo kėbulo talpa – didžiausia, o tai pakankama garantija, kad jais galiu gabenti bagažą, sveriantį iki 100 kg. Viskas tilps, jei sumaniai sukrausi, o bagažui tvirtinti naudosi timpas. Jomis labai paranku prie universalių karučių tvirtinti meškerių futliarus, formuoti piramides iš šaltkrepšių, jauko kibirų, masalinių, įrankinių ir įvairių negabaritinių krovinių.

Du viename – masalinė ir talpa, iš kurios semiamas jaukas, turi tuos pačius gabaritus, kaip ir kiti gabenami jo sluoksniai

Tai, kas pasakyta, taikytina tada, kai iš esmės neįdėsite jokių pastangų patobulinti savo bagažą – tiesiog reikalingus įrankius ir reikmenis karučiais ir nuridensite iki vandens, o paskui lygiai taip pat parboginsit atgal. Bet yra ir kitas kelias. Pastaruosius tris dešimtmečius laipsniškai siekiu, kad mano meškeriojimo įranga kuo geriau derintųsi tarpusavyje. Turbūt, buvau vienas pirmųjų, kurie įsigijo meškeriotojo liemenę, kad galėčiau meškeriojant museline ir spiningu, turėti laisvas rankas, o, kad tai būtų įmanoma, reikėjo pildyti įrangą retriveriais žirklutės, replės, kabliukų išėmikliams prisegti, parinkti tiksliai kišenių gabaritus atitinkančias masalines, į liemenės sistemą integruojamą graibštą… Šį principą pritaikiau ir meškeriotojo karučiams. Juoba, kad dabar daug paprasčiau jo laikytis – anksčiau reikėjo viską derinti, gauti, užsisakyti pačiam, o dabar gamintojas pasirūpina už meškeriotoją: kartu su karučiais gimsta jo aukštį ir plotį atitinkantys įrankių krepšiai, jaukų kibirai, meškerių, graibštų ir skiaurių futliarai, šaltkrepšiai, staliukai… Viskas, ko reikia, kad būtum tinkamai ekipuotas žūklei ir kad toji ekipuotė derintųsi su karučiais ne tik pagal kalbinrą, bet ir dizainas būtų vieningas ir užtikrintų estetišką vaizdą. Rekomenduoju tą principą kiekvienam meškeriotojui, norinčiam užstikrinti komfortą ir įvesti savo žūkladėžėse bei bagaže tvarką.

Poros dešimtmečių teprireikė, kad meškeriotojo karučiai, kažkada Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar Nyderlandų žūklės įrankių parduotuvėse stebinę mūsų žvilgsnius kaip gyvas dinozauras, pasirodęs Katedros aikštėje, dabar jau ir pas mus taptų būtinybe.

Viktoras Armalis

Autoriaus nuotr.