Masalų švytėjimas – vienas svarbiausių stintų viliojimo veiksnių, tačiau ne vienintelis, nes agurkinukės kaip ir visos žuvys kliaujasi ne tik rega, bet ir kitais jutimo organais. Tad stintų meškeriotojai stintoms privilioti naudoja ir kitus dirgiklius, realiai padidinančius žūklės efektyvumą?

Tyrimais seniai nustatyta, jog žuvys reaguoja į garsą. Vienokie garsai žuvis gali atbaidyti, o kitokie – paskatinti pasidomėti garso šaltiniu. Tokie garsai – tai triukšmai, primenantys tuos, kuriuos skleidžia žuvų tuntai, vėžiagyvių ar kitų vandens gyvūnų sambūriai, kartais, tikriausiai, tiesiog vandenyje sklindantys garsai, skatinantys pasmalsauti. Stintos – ne išimtis. Šias aktyvias žuvis įvairūs povandeniniai triukšmai taip pat domina, o kažkokie gali ir atbaidyti.

Kad stintas galima vilioti garsu, liudija ir senosios Kuršmarių žvejų žūklės tradicijos. Į stintų žūklę dar prieš pusšimtį metų retas kuršis leisdavosi be garso „generatoriaus“. Tokius instrumentus gamindavo iš skambios vienalytės eglės šakos. Nelengva tokią rasti, kad joje nebūtų nė menkiausio intarpo, tačiau rasdavo. Tą lentą obliuodavo, o paskui nušlifuodavo iki gluotnumo. Prie jos senieji meistrai pridėdavo konkrečiai tai lentai skirtą „muštokę“, primenančią kadaise naudotas skalbinius velėti kultuves, išdrožtą iš kietos medienos.

Kaip žvejodavo? Iš pradžių tinkamoje vietoje po ledu statydavo stintinį tinklą. Paskui visi žūklės dalyviai pasitraukdavo atokiau nuo tinklo. Manoma, kad ne mažiau kaip pora šimtų metrų. Na, o „profis“, mokantis „groti“ į išgręžtą priešais tinklą eketę įleisdavo tris ketvirčius lentos, įtvirtindavo ją ir imdavo tam tikru ritmu belsti per lentą „muštoke“, tardamas sakraline tapusią „mantrą“: „pūki pūkins, pūkins stinta…“ Sakoma, kad vadinamieji „profiai“ per gana trumpą laiką sugebėdavo tuo beldimu privilioti tiek stintų, kad jų prilįsdavo vos ne į kiekvieną tinklaičio akį.

Vadinasi, triukšmo generatorius galima naudoti viliojant stintas prie meškerėmis užmestų masalų. Tokiu generatoriumi, jau įrodžiusiu savo veiksmingumą šį sezoną, yra vėjo malūnėlį primenanti triukšmo kapsulė. Ji iš tikrųjų susideda iš dviejų rutulio formos triukšmo kapsulių, kuriose „užkonservuota“ po žiupsnėlį smulkučių plieninių šratelių. Kapsulės sujungtos stačiakampio formos jungtimi, kurios centre – kiaurymė. Ši reikalinga praverti valą. Viršuje ir apčioje ant valo užveriami karoliukai ir guminiai fiksaroriai, kurie fiksuoja „malūnėlį“. Kai masalų virtinė nugramzdinama į gelmę, net ir menkiausia tėkmė ima sukti triukšmo generatorių ir į aplinką pradeda sklisti besidaužančių vienas į kitą plieninių rutuliukų keliamas garsas. Pasak, gaudančių stintas nuo Palangos tilto meškeriotojų, šis triukšmas vilioja ne tik agurkinukes, bet ir strimėles, plekšnes, net menkes, kurių būreliai šį rudenį atmigravo į priekrantę ir laikosi iki šiol.

Stintos kaip ir kitos žuvys turi puikią uoslę, kurios gali tik pavydėti patys geriausi pėdsekiai šunys. Ne atsitiktinai – vienas geriausių masalų, viliojančių stintas, jų pačių žuvienos kąsnelis, skleidžiantis tą garsųjį šviežių agurkų aromatą, suteikiantį agurkinukėms pikantišką skonį. Sunku pasakyti, kodėl stintos pasižymi tokiu kanibališku charakteriu? Greičiausiai jos plaukia prie aromato šaltinio, tiesiog laikydamos, jog tai kursas, kuriuo migruoja kitos stintos. Na, o kodėl jos dar ir griebia agurkų kvapo šaltinį? Tai dar vienas paradoksas, kuris vėlgi – mįslė.

Kita vertus, akivaizdu, jog įvairūs aromatai stintas vilioja. Šį faktą patvirtina praktika – stintos stveria ne tik stintienos, bet ir strimėlienos, karpienos, lašišienos kąsnius. Jas vilioja silkių, krevečių, rūkytos mėsos, vėžienos aromatai. Tad puikią stintų uoslę sėkmingai galima išnaudoti viliojant jas prie masalų ir taip įgyti pranašumą prieš netoliese meškeres užmetusius konkurentus. Kartais šis pranašumas – svarbiausia sėkmės dedamoji. Man teko matyti, kaip visiškos nekibos sąlygomis, iš visų pusių apspistas būrio nevilties apimtų konkurentų, stintas vieną po kitos traukė vienas vienintelis meškeriotojas, kai kiti tik žiūrėjo alkanais žvilgsniais į tą neįtikėtiną vaizdelį. Pasirodė, jog lygiai kaip ir kiti kankinamas nuobodulio tas laimingasis nutarė pasistiprinti ir išsitraukė termosą bei užkandžių dėžutę. Bepjaunant nuo gabalo bryzelį lašinukų jam kilo mintis kąsnelį užverti ant kabliuko. Vos nugramzdino masalą į gelmę, kai jį stvėrė stinta. Taip paaiškėjo, jog tą dieną stintas viliojo rūkytų lašinių aromatas. Tad aromatų galią stintų žūklėje patartina įtraukti į dirgiklių, viliojančių žuvis prie masalų, arsenalą. Kaip tai padaryti tinkamiausiai?

Neišrasta kokių nors ypatingų receptų, kaip stintų žūklėje geriausiai naudoti kvapų trauką, nes paprasčiausiai tokių receptų ir negali būti. Žūklėje viskas nepastovu ir nuolat kinta, todėl apsiribokim bendrosiomis rekomendacijomis, kurios tiesiog padės susigaudyti situacijoje, aromatų gausoje, kad be reikalo neapsikrautumėte nereikalingu balastu. Stintoms vilioti naudojami dvejopi „kvapų generatoriai“. Pirmieji – stiprų aromatą skleidžiantys masalai (stintiena, česnakinė dešra, kuojos nugarinė ir pan.). antrieji – specialūs kvapūs aliejai ir purškalai, kuriais pagardinami masalai. Kurie veiksmingesni? Atsakymas paprastas – jie lygiaverčiai, tačiau antrieji parankūs tuo, jog leidžia suformuoti prasko kibimo ar nekibos sąlygomis tam tikrą veiksmų taktiką, o stintoms kimbant normaliai pakaitinti jų apetitus, kad kibtų be pauzių.

Raiškų skonį ir kvapą turintys masalai – paprasčiausias būdas prisivilioti daugiau stintų arba paskatinti jas išvis kibti. Tiesiog įsigykite masalinę su keliais ar keliolika sandarių skyrelių ir, traukdami į žūklę, užpildykite juos kvapiais masalais (silkių, strimėlių, lašišų, kuojų žuvienos porcijomis, lašinių, aštrios picos, aitraus sūrio ir pan. gabaliukais), tačiau tokiais, kurie gerai laikosi ant kabliuko. Stintoms galite siūlyti viską, kas šaus į galvą, nes neaišku, koks skonis ir kvapas jas konkrečioje situacijoje geriausiai vilios. Greičiausiai visos tos masalų gausos neprireiks, tačiau apsidrausti – ne pro šalį, o, be to, visada įdomu paeksperimentuoti.

Aliejai ir purškalai atveria žymiai platesnes galimybes. Ypač nekibos sąlygomis. Kokių aliejų ir purškalų patartina turėti? Tai silkės, sardinės, moliuskų, musės ir uodo trūklio lervų, krevetės, žuvų taukų aromatus skleidžiantys preparatai. Minėtas rinkinukas – „vaistinėlės“ pagrindas. Iš tikrųjų į ją galite įtraukti viską, kam nesipriešina jūsų fantazija. Na, o kaip tuos pagardus vilioti?

Tarkime, jog kimba silpnokai ir jūs jau bandėte stintoms siūlyti visus turimus masalus – stintienos ir kuojienos gabaliukus, lašinukus bei krevetes. Reikiamo efekto nesulaukta. Na, o žūkladėžėje turite kelis purškalus, skleidžiančius silkės, trūklio lervų ir sardinės. Nesunku įsivaizduoti kiek kombinacijų galima sugalvoti turint minėtų masalų ir minėtų purškalų arsenalą. Pats paprasčiausias – kiekvienu iš turimų kvapių purškalų pagardinti paeiliui ant kabliukų užvertus vienos rūšies masalus, paskui galima verti skirtingus masalus ir apipurkšti juos skirtingai kvepiančiais aliejais. Netgi galima kiekvieną masalą apipurkšti keliais skirtingais kvepiančiais purškalais. Galimybės neribotos. Be to, net ir nekibos sąlygomis veiklos pakaks visai dienai. Akivaizdu, jog kvapūs purškalai – taip pat viena šio sezono inovacijų ir juos verta imti į stintų žūklę.