Kas matėte, kaip atrodo cokeris? O kur jį galima gyvai pamatyti? Šie du mūsų svetainės lankytojų klausimai paskatino publikuoti informaciją apie vieną mažiau žinomą poledinėsd žūklės masalą – cokerį. Tai – maždaug 5 cm ilgio metalinė žuvelė. Jei ne įvertas į uodegoje išgręžtą skylutę žiedelis, ant kurio tabaluoja visavertis maždaug 12 numerio trišakiokas, masalas labiau primena suvenyrinį raktų pakabuką, o ne blizgę. Juk logiškai galvojant, kokiu žaismu gali pasižymėti vertikaliai gramzdinama žuvelės formos atlaja? Pagal fizikos dėsnius turėtų paprasčiausiai grimzti kaip kirvis.

Cokerių eiga – vertikali

Girdėjusių nors viena ausimi apie cokerius žūklės įrankių pardavėjų nei Vilniuje, nei Kaune nesutikau, o štai Klaipėdoje pasisekė – čia su cokeriais pažįstamas pasirodė parduotuvės „Meškeriokim kartu“ konsultantas Marius Urnikis ir netgi pademonstravo realius cokerius. Jau minėtas žuvelių kopijas, išlietas iš metalo, M.Urnikis pristatė kaip klasikinius tokio tipo masalus, tačiau dabar jau sukurta ir kitokių cokerių, primenančių kelis kartus sumažintas plačias vasarines karoso formos blizges (su trišakiais), cilindro, trikampio, kriaušės formos blizges su įlituotais į patį masalą vienšakiais. Dauguma tokių masalų – ryškiai nuspalvinti: klasikiniai cokeriai taip, kad primintų tikrą žuvelę su atitinkamos spalvos pelekais ir pasidabrintais šonais, naujoviškesnės kontrukcijos – tiesiog spalvingai. Pasak M.Urnikio, cokeriai pamaryje naudojami ešerių žūklei greta vadinamųjų „velnių“, o meškeriojimo taktika iš emės tą pati – smūgiavimas į dugną.

Klasikiniai cokeriai – žuvelės formos metaliniai vertikalios eigos masalai

Po smūgio į dugną – debesėlis

Iš to, kas apie cokerius jau pasakyta, aiškėja, jog tai vadinamasis smūgio masalas, o tai reiškia, kad žaismas, kuriuo pasižymi poledinės žūklės blizgės, cokeriui – dalykas antreilis. Cokeris paleidžiamas grimzti, kol visu greičiu atsitrenkia į dugną. Ne veltui vokiečių meškeriotojai juos vadina „vinimis, kalamomis į dugną“. Cokerių masė – įvairi, tačiau lengvo svorio atstovų tarp jų nerasite: šių masalų vidurkis – 10-15 g, tačiau ne vieno modelio – 20-30 proc. didesnis. Šiam masalui solidus svoris reikalingas ne tik todėl, kad, atsitrenkdamas į dugną, sukeltų kiek galima didesnį drumzlių debesėlį, bet ir kuo toliau girdimą triukšmą. Ešeriai tokio triukšmo nesibaido –atvirkščiai jis dryžuotašonius vilioja.

 Meškeriojimui ypač didelėje gelmėje naudojami cokeriai su įmontuotais į šonus veidrodukais

Po smūgio į dugną cokeris pakeliamas nuo dugno tiek kad kabotų, trišakiu praktiškai liesdamas gruntą. Jei ešeriui masalas, o tiksliau – žemyn galva kabanti žuvelė pasirodys tikroviška, jis masalą atakuos. Paprastai tokios atakos metu masalą dryžuotašonis stipriai supurto, tada reikia nežiopsoti ir stipriai pakirsti. Jei kibimo ilgai nesulaukiama, patartina po kelių „kirvio“ smūgių į dugną ir pauzių, kilstelejus eilinį kartą cokerį nuo grunto, pavedžioti spiningėlio viršūnėle taip, kad valas nuo vieno eketės krašto pajudėtų link kito, o paskui atgal iki įsirems į ledinę sienelę. Neretai toks masalo pasiūbavimas į šonus, išprovokuoja ešeriui apetito protrūkį. Pasak M.Urnikio, cokeriai kaip ir kiti smūginiai masalai todėl ir veiksmingi meškeriojant Kuršmarių ešerius, kad jie dryžuotašonius vilioja keliamu triukšmu bei nuo dugno kylančiais drumzlių fontanėliais. Skirtumas tik tas, kad cokeris – parankesnis nei vadinamasis „velnias“, nes jo konstrukcija – paprastesnė, cokeris taip greitai nesusidaužo, neišeina iš rikiuotės valas, prie kurio masalas tvirtinamas.

Vilkte dugnu

Pagal savo charakteristikas cokeris labiau primena ne poledinės žūklės blizgę, o vertikalios eigos masalą – pilkerį. Tiesa, cokeris kelis kartus lengvesnis nei patys lengviausi pilkeriai, nors meškeriojimo taktika praktiškai niekuo nesiskiria. Meškeriojant Rytų Lietuvoje krašte teko matyti, kaip vietiniai ešeriautojai naudoja vadinamąją kryžavojimo taktiką. Kas tai tokio?

Naujos kartos cokerių forma įvairiopa, tačiau savybės tos pačios

Ji daug kuo primena meškeriojimą cokeriais, nors vietiniai meškeriotojai daugiausiai naudoja savadarbes blizges, kurių gabaritai ir svoris faktiškai atitinka cokerių parametrus. Tų blizgių forma primena lašą, o svorio centras – plačiajame gale. Tad tokia blizgė, kuria dažniausiai kaip ir cokeriais meškeriojama 7-20 m gelmėje, paleista grimzti būtent plačiuoju galu visada smūgiuoja į gruntą. Tiesa, cokerių kabliukai – žiedeliais su masalu sujungti trišakiai, o molėtiškių savadarbėse kabliukai įlituojami į blizgės korpusą, tačiau tai nedaug ką keičia. Gal tik tokiu masalu parankiau po blizgės smūgio į gruntą atlikti ritualinį veiksmą` – pavedžioti valą po eketę kaip šunelį, kad atsigulusi ant dugno blizgė šliaužte šliaužtų juo, keldama papildomą debesėlį. Būtent šio „šliaužimo“, kurį vietiniai meškeriotojai vadina „kryžiavojimu“, metu dryžuotašoniai, vietinių kalba šnekant, prispaudžia masalą, o meškeriotojas, tai pajutęs, energingai pakerta. Neretai pasitaiko, kad kabliukas atsiduria ne žiomenyse, o įsminga į pažiaunę. Tad, galbūt, iš tiesų stambūs kupriai iš pradžių stengiasi prispausti grobį, kad tas nepaspruktų kur į šoną.

Po to, kai susipažinau su vadinamuoju „kryžiavojimu“, supratau, jog būtent tokiose situacijose ir žūklavietėse galima išbandyti ir vokiškus cokerius. Spėjimas pasitvirtino – cokerius, velkamus dugnu, ešeriai, žiemojantys giliuose duburiuose, iš tiesų atakuoja, tačiau pakirsti juos pasiseka žymiai rečiau nei savadarbėmis blizgėmis, nes cokerių kabliukai laisvai tabaluoja. Tačiau tai – ne esminis dalykas, daug svarbiau, kad kibtų, o viduržiemį kibimas – kaprizingas dalykas. Cokeris kaprizingo ešerių kibimo dienomis, o ir gero kibimo taip pat gali tapti masalu, kuris sužadins gelmėje tūnančių ešerių apetitą.