Kiekvienas sezonas kažkuo ypatingas. Šis – ne išimtis: pirma, žiemos praktiškai nepajutome, tačiau patyrėme kelis polaidžius , o Nemuno deltoje – netgi rimtoką ir labai ankstyvą potvynį. Upių lygio svyravimas kelė įvairiausių nepatogumų, tačiau, atrodo, paankstino atviro vandens sezono pradžią. Kovo antroje pusėje pamaryje vanduo dar ne visur nuslūgo iki normalaus lygio, bet kartu anksti išjudino iš žiemos snaudulio karpines žuvis. Upėse jau kovo pradžioje kartu pirmuoju pavasariniu ešerių kibimo pliūpsniu ėmė kibti karšiai, o savaite vėliau gauta informacijos, jog Klaipėdos kanale, Drevernos upėje bei kitose pamario žūklavietėse fiksuojamas lynų kibimas. Kartais toks dalykas pasitaiko Danės upėje, tačiau žymiai rečiau pasitaiko, jog antrą kovo savaitę lynai ima kibti kituose pamario vandens telkiniuose. Ko gero tai anksčiausiai fiksuotas lynų kibimo faktas.

Ankstyvųjų lynų žūklei geriau rinktis vietas, kur polaidis jau nuslūgęs ir krantas pradžiūvęs

Kokie pastebėti ankstyvo lynų kibimo ypatumai? Lyną pavasarį tradiciškai geriausia gundyti slieku ( kitas reikalas, ar po gramą sveriančių raudonųjų puokštele, ar vienu „pusnaktiniu“?), o įvairovės dėlei galima pasiūlyti dar vėrinuką musės lervų, prie kurio prismeigtas sliekigalis. Kai kas labiau pasitiki „kulinariniais šedevrais“ – įvairiausiais „sumuštiniais“, į kuriuos greta mėsiškų ingredientų, būtinai įkomponuoja kukurūzo grūdą, o pastaruoju metu granuliuoto jauko tabletukę (užsienietiškai – „pellet“). Kad ir ką lynams siūlytume, bet jiems, pakilusiems iš žiemaviečių, kuriose snūduriavo, kol jų nepažadino kylanti vandens temperatūra, reikia baltymų jėgoms atstatyti, o jų daugiausia – mėsiškuose patiekaluose (ypač sliekuose ir musės lervose). Tad nieko nuostabaus, kad sliekai puikiai atitiko lynų apetitą. Skirtumas tik tas, jog jie rinkosi kelių vidutinių sliekų vėrinukus, o ne stambius sliekus.

Užkibusį lyną patartina kuo skubiau nuvesti nuo kibimo taško, kad kiti nepasibaidytų

Ankstyvą pavasarį parankiausias lynų meškeriojimo įrankis, be jokios abejonės, dugninė. Ypač – „Method“ tipo dugninė, kuri kiek liaunesnė už „fyderius“ todėl geriau fiksuoja atsargų kibimą, o tai – svarbiausias pliusas meškeriojant jauku aplipdytomis šėryklėmis. Be to, dugninė parankesnė už plūdinę vėjuotu oru ir tuo, kad naudojant transportinę šėryklę pasirinktame vandens telkinio taške galima suformuoti ant dugno (jei jis ypač gausiai neapžėlęs) jauko dėmę, viliojančią lynus.

Ar verta naudoti jauką? Iš vienos pusės – jaukas lynus vilioja, o praktika parodė, kad ankstyvas pavasaris – ne išimtis, bet jauko naudojimas – slidus reikalas, nes žuvų skrandžiai dar neištampyti kaip vasarą, todėl jos greičiau pasisotina, o tai reiškia, jog ir kimba trumpiau. Drevernos upėje lynus gaudžiusių meškeriotojų rezultatai šią prielaidą patvirtina: kas gaudė dugninėmis su svareliais, tai yra žuvų nemaitino, kibimus fiksavo net pora valandų ilgiau, bet kibimo sulaukdavo 2-3 kartus rečiau. Kiekvienas meškeriotojas naudoja , tačiau stebėjimai rodo, jog ankstyvą pavasarį ypač tinka tamsokas mišinys, kuriame – 20 proc. juodos duonos rupinių. Kuo tie, kurie sugavo lynų jauką gardino? Ogi, skrudintomis kanapėmis bei saulėgrąžomis, granuliuoto jauko tabletukėmis (6-8 mm skersmens), kapotais sliekais. Visko įmaišoma saikingai, o paskui viskas vėlgi sumaišoma su vadinamają „meškeriojimo žeme“, o dar geriau (ir pigiau) su kurmiarausio žeme. Iš viso geriau daugiau investicijų skirti pačiam jauko turiniui, o ne priedams, tai yra „žemei“. Praktika parodė, jog lynai ankstyvą pavasarį nevengia ir „kilmingo“ marcipaninio jauko (ypač žalsvo atspalvio), kurį jau kelintą sezoną mūsų meškeriotojai naudoja lynų žūklėje labai sėkmingai. Tik, kol vanduo vėsus, jis turi būti tamsžalis.

Manoma, kad žalsvas jaukas lynus vilioja pirmąją augaliją primenančia spalva

Ne paslaptis, jog lynas – tylos garbintojas, tad, be jokios abejonės, ši auksašonio charakterio savybė neišnyksta kaip dūmas, ir ankstyvą pavasarį. Kadangi toje žūklavietėje masalai užmetami maždaug penkioliką metrų, tai, patartina įjungti tylos režimą, o tai reiškia, kad pirmiausia reikia rinktis vietas, kur nereikia įsbristi, kad komfortiškai užmestum masalą, rinktis žūklei praktiškai besvores „method“ tipo šėrykles, aplipdomas jauku, kurio masė atstoja svarelį. Užkibusią žuvį reikia, energingai vyniojant valą, kuo operatyviau nuvesti į šalį nuo kibimo vietos, kad kiti lynai, jei jų ten yra, nepasibaidytų, o kad „sėdintis“ ant kabliuko lynas pernelyg nepamestų galvos, naudokite elastingą pakirtimo amortizatorių, užtikrinantį „švelnesnį“ pakirtimą. Beje, meškeriojant pintu valu, šis elementas paprasčiausiai būtinas – kiek stipriau pakirtus pintu valu galima paprasčiausiai žuviai iš lūpos išplėšti įsisegusį kabliuką. Gi amortizatorius tokį pakirtimą kompensuoja ne mažiau kaip 50 proc. atvejų.

Nors nuspėti, kas pavasarį geriausiai vilioja lynus, sunkoka, tačiau viena versijų teigia, kad lynai pirmiausiai telkiasi ten, kur ant dugno prasikala pirmoji vandens augalija. Vienų meškeriotojų galva, auksašoniai ten aptinka gausiau maisto, kitų nuomone lynus vilioja jauni pačios augalijos ūgliai.

Viktoras Armalis

„Meškeriokim kartu“ klubo ekspertas