Koštuvės efektas

Kai vėjo greitis ima siekti 5 – 7 m/s, net ir šiltą dieną be striukės į žūklę niekas neis, o , prasidėjus lapkričio darganoms, vėjuotu oru patartina rengtis žūklei ekstremaliomis sąlygomis pritaikytais drabužiais. Po Vėlinių kiekvienam sveiko proto turinčam meškeriotojuijam prasideda neperpučiamo ir neperšlampamo žvejo kostiumo nešiojimo sezonas. Ploną, miesto sąlygoms skirtą aprangą žvarbus vėjas košia kiaurai, todėl po poros valandų snarglys nutįsta iki kelių ir tenka sprukti į užuovėją. Kartais tai turi daryti skaudama širdimi, nes žuvys kimba lyg pašėlę. Todėl nepatingėkite pasirūpinti tinkama apranga ir apavu. Pernai lapkritį vien todėl, kad vienintelis iš mūsų ekipažo apsiaviau patogiais angiškais aulinukais „Derri Boots Pisces“ su kailio įmaute ir po pietų išplaukiau dar sykį praplukdyti XXL klasės voblerio „“ aplink sėklių ežero vidurį, sugavau beveik 9 kg sveriančią lydeką. Na, o kolegos tuo metu šildėsi prie sumūrytos pavėsinėje krosnelės. Patartina, kad drabužiai nevaržytų judesių. Todėl labiau vertinu specialius kostiumus, susidedančius iš kelnių ir striukės. Ne pro šalį, kad striukė būtų su gobtuvu, kurio vidus pamuštas „fleece“ tipo audiniu, o kelnės būtinai su aukštu liemeniu, patikimai dengiančiu strėnas. Tokių kostiumų seriją galima rasti „Cormoran“ kompanijos asortimente, o striukių – „Marine Pool“ modelių gamoje. Beje, absoliučiai patikrintas mūsų ir šiauresnėse sąlygose modelis – „Bergen“, kuri idealiai apsaugo nuo vėjo, o gana greitai žingsniuojant padeda nesuprakaituoti.

Raibuliai ir bangos

Visiškas štilis rudenį – oras rinkti žaliuokes arba iškylauti. Kuojos ir raudės bei vidutiniokai ešeriai jau pasitraukę iš pakraščių į gilumą, tad lydekoms čia nėra ką veikti, kol nepradeda į vandenį lįsti šalnų pabaidytos rusvosios varlės.

Nuotr./Rausvas saulėlydis žada gana tykų rytmetį ir pastovios krypties vėją

Tačiau ir tuo atveju ramiu oru margašonės plėšrūnės vengia artintis prie krantų, kol vandens paviršiaus nesudrumsčia vėjo sukelti raibuliai. Po jais žuvys jaučiasi kaip po skėčiu, nes net ir seklumoje jas sunku pastebėti plika akimi, taip pat ir akiniai poliarizuotais stiklais nelabai ką padeda. Dar smagiau lydekos jaučiasi, kai vėjas šiek tiek įsiūbuoja ežero paviršių – bangelės, papuoštos nedidelėmis putų karūnėlėmis, geriausias ženklas, kad lydekos išsliūkino iš slėptuvių vandenžolėse ir dabar kursuoja palei kuojų, plakių ir karšių žemavietes arba rikiuojasi prie ešerių pamėgtų sėklių. Ne tik lydekos, bet ir ešeriai rudenį mėgsta, kad bangelės šiauštų ežero ar tvenkinio pakrantę. Jei kas netiki, visada gali patikrinti, kad tai teisybė, stebėdamas situaciją Šakarvų ežere. Pačiame jo gale, greta ištakos į Žeimenio ežerą – puikios ešerių žūklės mailiumi vietos. Labai retai čia neišvysi poros valčių su žvejais. Tačiau vietiniai pozicijas užima tik tada, kai išilgai ežero pučia smagokas vakaris, o štai atvykėliai šios taisyklės nepaiso. Todėl jų laimikiai labai skiriasi nuo vietos žvejų laimikių. Beje, kai rudenį nuskaidrėja upių vanduo, vėjelio keliami raibuliai taip pat skatina žuvų aktyvumą. Nedidelėse ir vidutinėse upėse rudenį galima suvilioti nemažų šapalų, tačiau jie nepasirodo iš slėptuvių, kol tėkmės paviršius nesusigarbiniuoja. Tada šapalai padrąsėja ir ima medžioti sietuvose aukšles, tuo pačiu nepraleidžia pro šalį plaukiančio žydrai balkšvo apkūnaus vobleriuko „Dorado Scout“ (5 cm, 6 g), kuris energingai vinguriuoja, traukiamas tiek prieš srovę, tiek pasroviui. Nemuno aukštupio žvejai tvirtina, kad lydekos, salačiai ir ešeriai taip pat smagiau medžioja, kai pučia vidutinio stiprumo vėjas, nes jis pašiaušia vandens paviršių ir plėšrūnai, ypač salačiai, nesibaimina išplaukti į seklumas, kur ganosi būriai mailiaus.

Dreifas pavėjui

Žūklė vėjuotu oru turi savo ypatumų, iš kurių svarbiausias tas, kad prieš vėją sunkiau užmesti lengvą masalą, ši problema skausmingesnė ežeruose žvejojantiems žvejams. Ypač, kai žvejojama spiningu iš valties. Ne vienam skaitančiam šias eilutes kils mintis : kam svaidyti masalą prieš vėją, jei galima jį labai sėkmingai ir labai toli užmesti pavėjui. Iškart patikslinsiu masalai plukdomi prieš vėją vilioja plėšrūnus, mano asmeninės statistikos duomenimis, maždaug 3-4 kartus prasčiau nei plukdomi pavėjui. Ypač geras variantas – žūklė iš dreifuojančios valties. Tada masalą, užmestą prieš vėją, lengviau valdyti, kad jis plauktų reikiamame gylyje ir reikiamu greičiu. Čia ypač tinka kompaktiški masalai, t.y. klasikinės vartiklės, sunkesni už vandenį vobleriai ir „jerk bait“ tipo masalai. Kita vertus, ar būtina užmesti labai toli, nes 20-25 m nuotolis – optimalus. Patartina nemesti masalo tiesiai prieš save, o šiek tiek įstrižai. Tada jis plauks ten, kur prieš kelias minutes nepraslinko valties šešėlis, galintis kelti lydekoms įtarimų.

Guodžiančios ir atvirkščiai išvados

Keletas minėtų pavyzdžių rodo, kad vėjas labai dažnai yra meškeriotojo sąjungininkas, tačiau jis kelia ir šiokių tokių problemų. Pirma, vėjas kliudo taikliai užmesti masalus. Ypač neparankus masalas – sukrė, kurios lapelis prieš vėją maskatuodamas stabdo masalo skrydį kaip parašiutas. Todėl lekianti ore sukrė dažnai sklendžia į šoną ir nukrenta visai ne ten, kur buvo taikyta. Patarimas paprastas: sukre geriausia žvejoti ramesniu oru, o jei vėjuotą dieną be šio (iš esmės labai veiksmingo masalo) neišsiverčiate, tai svaidykite jį trumpas distancijas. Tada pavyks taikliau užmesti net ir palyginti lengvą sukrę (iki 5 g).
Antra, vėjas krečia į vandenį lapus. Ypač rudenį dėl šūsnimis gulančių ant vandens paviršiaus lapų kartais būna neįmanoma žvejoti upėse. Ežeruose grimztantys ant dugno lapai kurį laiką audrina lydekų vaizduotę, o paskui jos visiškai nustoja reaguoti į bet kokius masalus, kol kuriam laikui nusistovi ramesnis oras.
Trečia, žvejojant iš valties, reikia pasirūpinti patikimais inkarais, nes būna apmaudu, kai valtį nuneša į šoną nuo vietos, kur nuo ankstyvo ryto, o gal net iš vakaro gausiai pažerta jauko.
Vis dėlto tai tik smulkūs nepatogumai palyginti su tuo, kokią įtaką vėjas daro kibimui. Tiksliau vėjo kryptis. Meteorologų duomenimis, mūsų krašte vyrauja vakarų vėjai. Beje, pats palankiausias žūklei – pietvakarių vėjas pučia dažniausiai. Gana dažnai pasitaiko dienų, kai pučia pietryčių krypties vėjas, kuris taip pat palankiai veikia žuvų apetitus. pasižymi dienos, kai pučia pietys ir dulksnoja šiltas lietutis. Kas gali būti nuostabesnio nei tokiomis dienomis stebėti kiršlių šokius Merkyje ar Minijoje. Vasarą pats laukiamiausias vėjas – vakaris. Šiltas vakaris, Kuršmarių žvejų žodžiais, žuvį pas žveją gina.
Žinoma, meškeriotojas turi šiek tiek susigaudyti situacijoje ir pasirinkti vietą, kur vėjas iš tiesų sugina žuvis. Štai Šturmų uostelis už kilometro nuo Ventės rago smaigalio – ideali vieta žvejoti karšius ir karosus, kai pučia vakaris, skuodžiantis skersai Kuršmarių. Jis drumsčia vandenį palei pakrantes, bangelės išplauna maisto ir žuvys intensyviai maitinasi. Taip trunka iki pirmųjų šalnų. Tada ima kilti vandens lygis, o kai pūsteli vakaris jis kilsteli stipriau, marios ima banguoti ir ešerių tuntai ieško užuovėjos. Tiksliau jie plaukia paskui smulkmę, kuri stengiasi nuo vakario pasislėpti užuolankose.
Tinkamiausias minėtų krypčių vėjo stiprumas – silpnas ir vidutinis. Vėtra yra vėtra. Kartu su ja dažnai atslenka perkūnija, vandens gelmių vanduo maišosi su paviršiniais sluoksniais. Tokie pasikeitimai žuvims nepatinka. Jos traukiasi į slėptuves ir meškeriotojų nedžiugina. Tiesa, kartais, ypač liepą, prieš audrą valandą kitą žuvys kimba kaip pašėlusios. Ypač ešeriai mėgsta pasirodyti prieš audrą ir nusiaubti mailiaus kaimenes.
Žvejui audra – ne stichinė nelaimė, o gamtos reiškinys. Stichinė nelaimė – tai rytys. Mūsų krašte iš kartos į kartą perduodama žvejų išmintis, bylojanti, kad rytys – žūklei pats nepalankiausias vėjas. Žuvys tampa vangios, nesimaitina, telkiasi sunkiai prieinamose vietose. Analogiškas nepalankus metas žūklei, kai pučia šiaurys. Beveik visada šis klastingas vėjas pūsteli kartu su šaltomis oro masėmis. Jei tuo metu ne vidurvasaris, bet pavasaris arba antroji rudens pusė, atšalimas garantuotas, o tai lemia prastą kibimą ir niūroką nuotaiką.

Šaltasis metas

Kai ežerus užklojęs ledas, vėjo įtaka žūklės sėkmei sumažėja, tačiau ne visiškai. Kartu Nors po ledu visą laiką – rimtis, bet kartu su vėju keičiasi atmosferos slėgis, o tai savo ruožtu veikia žuvų elgseną. Štai tas pats rytys, kurį žvejai keiksnoja vasarą, atneša gana giedrą orą.

Paprastasis vilkešeris © ScandFish

Tad slėgis kyla, žuvys tampa vangios. Tiesa, yra ekspertų, manančių, kad tai ne kliūtis žvejoti, nes atmosferos slėgiui pakilus, pvz. 50 mm žuviai tereikia panerti 0,5 metro giliau ir ji kompensuos skirtumą, t.y. nebejaus atmosferos slėgio pokyčio. Paprasčiausiai žuvų reikia ieškoti gilesnėse vietose, tačiau tai – nelengvas uždavinys. Todėl meškeriotojai mieliau mėgsta atlydžius, per kuriuos puikiai kimba karšiai ir kita „balta“ žuvis, o taip pat ir ežerinės stintos. Ešeriai atvirkščiai – geriau stveria masalus giedru oru. Kai spusteli šaltukas. Matyt, vienintelės žuvys, kurios mažiausiai žiemą reaguoja į slėgio pokyčius – sykai, seliavos ir stintelės. Beveik neįmanoma nuspėti, kad jos kibs geriau – per atlydį ar slėgiui kilstelėjus? Šios žuvys migruoja vandens storymėje, todėl, matyt, greitai prisitaiko prie slėgio pokyčių ir kimba dažniausiai visą laiką, tačiau yra labai išrankios masalams.