Publikuota: 2010 birželis. Autorius: Viktoras Armalis/romada.lt

Nemuno deltos staigmenos

Pamažu išaušo, praėjo valanda, antra, tačiau dugninių signalizatoriai fiksavo tik smulkmės kibimą. Smulkūs pūgžliukai buvo okupavę Atmatos duburį ir įnirtingai taršė tiek užvertus ant dugninių kabliukų sliekus, tiek musės lervų vėrinukus, o konservuotais kukurūzais, kurių dygliuotanugariai paprastai neliečia, nesidomėjo ir kitos žuvys. Kartu su nenumaldomai tirpstančiomis rytmečio valandomis tirpo ir viltis, kad žūklė nusiseks. Matyt, pasirinkome netinkamą laiką ir, žinomą, ne tą vietą, kur šiuo metu būriuojasi stambios kuojos, kuriomis garsėja Atmatos ir Minijos santakos zona. Įtampa augo ir dėl nekibos mūsų negausioje komandoje, kuri tą ankstyvą rytą susibūrė žūklei, pasigirdo neįtikėtinai daug įvairiausių nuomonių ir versijų apie tai, kaip galima būtų gelbėti mūsų beviltiškai žlungančią išvyką į Nemuno žemupį.

Kai jau pradėjome pamažu pakuoti mantą, palei meldus, gožiančius tykiai srūvančią Minijos tėkmę, vis dažniau ėmė pasigirsti sistemingi, tačiau prislopinti pliukštelėjimai. Patyliukais prisėlinau prie vandens ir prisėdau ant lėkšto kranto, nuo kurio upė buvo panaši į sklidiną sriubos dubenį, o ne į tekantį vandens telkinį, ir ėmiau pro tarpą melduose stebėti, kas čia vyksta? Retkarčiais pasklisdavo ratilai, kai kažkokios anaiptol ne smulkios žuvys praplaukdavo netoli vandens paviršiaus, kartais kažkas pliukšteldavo ir sujudindavo krantą apipynusius augalus, kartais gelmėje blyksteldavo tauriu metalu žuvies šonas, bet kažką konkretaus įžiūrėti ir padaryti atitinkamas išvadas buvo sunku, nes gelmė prie kranto iškart siekia ne mažiau kaip porą metrų, vanduo tamsus, dugnas taip pat juosvas. Nesumečiau kitos išeities, kaip patikrinti situaciją eksperimentiniu būdu.

Plakių žūklei tinkamos vietos dažnai – netoli kranto, kur srovė išduobia 4-5 m duburius, o pagrindinė tėkmė sulėtėja atsimušusi į vingiuo kyšulį

Nieko nesakęs kolegoms, pasiėmiau iš futliaro plūdinę (mėgstamą keturiametrinę „Romada Premier Bolognese“) su lengva plūdele ir įnagiu, kuris užmetamas kelia minimalų triukšmą, pritūpiau ant kranto toje pat vietoje, kur stebėjau neaiškius triukšmus. Po minutės užmečiau masalą – ryškiai geltonų kukurūzų grūdų vėrinukas dingo tamsioje gelmėje lyg būtų nugrimzdęs į juodąją skylę. Po dešimties minučių tapo aišku, kad kukurūzas paslaptingųjų pliuškentojų nedomina. Musės lervų porele susidomėjo kuoja, tačiau intuityviai jaučiau, kad ji – atsitiktinis laimikis. Tada toptelėjo verti ant kabliuko duonos rutuliuką, kurį suminkiau iš kmynais kvepiančio „Palangos“ minkštimo. Efektas buvo stulbinantis – vos masalas nugrimzdo, kai plūdė, keletą kartų šoktelėjusi kaip kamuoliukas, nubrėžė pusratį ir ėmė užtikrintai, bet pamažu smigti į vandenį, kol paniro net ir pats antenos galiukas. Pakirtau ir pajutau, kaip gelmėje susivartė gana stambi žuvis. Žinoma, ne nartus šapalas ar kompromisų nepripažįstanti meknė, tačiau valas įsitempė kaip reikiant. Nors netikėtas kibimas gerokai nustebino, tačiau dar labiau nustebau, kai, stengdamasis nekelti purslų, pamažu atplukdžiau prie kranto ir atsargiai iškėliau ant žolės laimikį – tai buvo nuo augimo į plotį vos ne apskritu tapęs plakis. Žuvis aiškiai svėrė ne mažiau kaip 700 g (patikslintas svoris – 870 g). Antru duonos rutuliuku susigundė šiek tiek mažesnis už pirmąjį plakis, trečiu – didesnis…

Sulig trečiu sėkmingu bandymu pajutau sąžinės graužimą, kad kolegos tuščiai spokso į dugninių signalizatorius. Nuėjau pas juos ir paaiškinau situaciją. Netrukus jie irgi išsirinko patogias vieteles užmesti plūdines ir tuoj pat ištraukė po pirmąją žuvį – tai buvo stambūs plakiai… Kalendorius tą dieną rodė gegužės paskutinę savaitę.

Vengia rodytis viešumoje

Su monetos dydžio plakiais meškeriotojai susiduria nuolat, todėl atrodo, kad plakių visur knibždėtė knibžda, tačiau yra anaiptol ne taip. Antra, dažniausiai plakiai užkimba kartu su kuojomis, bet tų egzempliorių kalibras neviršija šimtgramio. Ichtiofaunos tyrinėtojų teigimu, stambūs egzemplioriai gyvena atokiose vietose, nemėgsta netgi per nerštą rodytis viešumoje, todėl apie plakių gyvenimo būdą žinoma ne tiek jau daug. Ichtiologams pavyko nustatyti tik tiek, jog stambūs plakiai laikosi didelėje gelmėje, nevengia pagrindinių upių vagos ruožų, kur juntama stiproka srovė, tačiau svarbiausia, kad tingusis karšio pusbrolis tik atrodo apsnūdęs ir lėtokas, o iš tiesų jis nuolat migruoja, ieškodamas maisto, ir kasdien nukeliauja didelius atstumus.

Stambių plakių ežeruose labai mažai ir tie patys pasitaiko tik pratakiuose ir dideliuose vandens telkiniuose, o reali stambių plakių populiacija mūsų krašte (kaip ir visoje Europoje) laikosi didelėse upėse. Beje, ežeruose aptikti stambius plakius ir sugundyti juos kibti beveik neįmanoma, todėl realiai žūklei lieka tik upės. Bet ir jose reikia tyrinėti vagą ne vieną dieną, kol pavyks aptikti plakių pamėgtus ruožus ir pakankamai tiksliai nustatyti, kur praeina šių žuvų migracijos maršrutai.

Bet reikia nepamiršti, kad kasmet būna keletas dienų, kai stambūs plakiai pasirodo arti krantų ir pakyla į pusę vandens telkinio gylio. Vieną tokių dienų mes ir pataikėmė į jų susibūrimo vietą Minijoje. Paprastai tai būna prieš plakių nerštą – gegužės pabaigoje ar pirmoje birželio pusėje, o paskui plakiai aktyviai kimba tik rugpjūčio pabaigoje. Vasarą jie niekuo neišsiduoda ir tūno gelmėje, todėl daugelis meškeriotojų net nenuotuokia, kad visai pašonėje ganosi stambūs karšių pusbroliai. Na, o užkimba dideli plakiai dažniausiai atsitiktinai. Plakių žūklės žinovai, kurių yra labai nedaug, teigia, kad pavasarinis plakių pasirodymas prie krantų – pati geriausia proga šias žuvis pažvejoti, nes galima sėkmingiausiai prisitaikyti prie žūklės sąlygų.

Kur ieškoti plačiašonių?

Plakiai laikosi vieno dėsningumo – stambūs egzemplioriai vakarais traukia arčiau krantų. Tiesa, tik ten, kur prie kranto – solidi gelmė. Beje, kuo lėtesnė srovė, tuo plakių pamėgta gelmė didesnė. Todėl žūklei reikia rinktis duburius prie stačių krantų ar net skardžių, duobes upių vingiuose. Net ir pavasarį, kai plakiai aktyviausi ir kyla upėmis link aukštupių, jie visada migruoja tik iki tų vietų, kur upės gelmė siekia… tris metrus. Seklesniame vandenyje stambių plakių ieškoti beviltiška.

Vasarą dideli egzemplioriai laikosi ten, kur gelmė – 4-6 m. Neršia plakiai tik tada, kai vanduo įšyla iki 16 laipsnių. Kol jie lūkuriuoja to momento susitelkimo vietose, tol ypač aktyviai maitinasi. Būternt tuo metu plakių žūklė – labai įdomi, nes puotavimo metu paprastai atsargūs ir apdairūs plakiai nelabia kreipia dėmesį nei į valo storį, nei į kabliuko dydį ir stengiasi nuo jo nuverti net menkiausią gabaliuką slieko taip azartiškai lyg jie kovotų dėl didelės vertės prizo prie kortų stalo.

Kai rinksitės plakių žūklės vietą, pirmiausia patyrinėkite tuos ruožus, kur pakrantės smėlėtos arba žvirgždėtos, o ypač perspektyvios tokios vietos, kurios – šalia pagrindinės srovės, dar geriau jei prie kranto išduobtas gilus duburys. Plakiai taip mėgsta laikytis giliuose duburiuose, kurie susiformuoja pagrindinės upės intakų žiotyse arba žemiau jų. Gilios įdubos, griovos pagrindinėje upės vagos dalyje, kur ir srovė dažnai – stipriausia, taip pat – pamėgtos stambių plakių vietos. Beje, būtent čia didžiausia tikimybė sugauti rekordinį egzempliorių.

Kiekvienam meškeriotojui, kuris sumanys sužvejoti stambų plakį, reikia atsiminti, kad šios žuvys priešingai nei karšiai nemėgsta vietų, kur dugną dengia dumblo sluoksnis. Mat pagrindinę plakių valgiaraščio dalį užima ne trūkliai, kaip karšių racione, o dreisenos ir vandenyje gyvenančios kirmėlės (šie gyvūnai mėgsta kieto smėlėto arba žvirgždėto dugno plotus).

Kada mesti masalą?

Plakių žūklei reikia parinkti ne tik tinkamą vietą, bet ir laiką. Tyrinėtojų ir meškeriotojų stebėjimai rodo, kad dieną plakiai tūno gelmėje, dažniausiai karšių kaimynystėje, tačiau artėjant sutemoms pusbrolių keliai išsiskiria – tiek vieni, tiek kiti traukia į pakrantes, tačiau karšiai ypač mėgsta lėkštas ežerų ir upių pakrantes, o plakiai ruožus su stačiais krantais, kur plyti 3-5 m gylio duburiai.

Stambūs plakiai paprastai pradeda kibti likus valandai iki saulės laidos. Jei vanduo plyti lygus kaip veidrodis ir nė menkiausias vėjelio šuoras nedrumsčia jo paviršiaus, plakiai dar kimba ir valandą po saulėlydžio, t.y. tamsoje, bet vėliau kibimas silpsta. Minėtas intervalas geriausias plakių žūklės laikas vasarą ir rudeniop, o pavasarį karšių pusbroliai rajesni ir nusiteikę ilgoms puotos, todėl, jei diena šilta (bet netvyro kaitra), meteorologinė situacija nusakoma terminu – debesuota su pragiedruliais, protarpiais dulktelti šiltas lietutis, plakiai gali kibti visą dieną. Žinoma, pauzių pasitaikys, tačiau reikia luktelti, kol būrelis apsuks duburyje ratą ir plūdė vėl ims šokti tango.

Įdomu tai, kad tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudeniop plakiai aktyvesni būna antroje dienos pusėje. Gal todėl jie paprastai nepakliūva ant kabliuko kartu su karšiais, nors ir laikosi jų kaimynystėje. Ichtiologų teigimu, toks stambių plakių maitinimosi režimas priklauso nuo jų racioną sudarančių vabzdžių lervų ir vandenyje gyvenančių kirmėlių bioritmų – vakarop, o ypač prieš saulės laidą šie gyvūnai aktyvesni, todėl juos lengviau aptikti ir sumedžioti. Vakare stambūs plakiai veržliu būriu pasirodo upių intakų žiotyse esančiuose duburiuose, giliose įlankose bei palei krantus išduobtose išgraužose, bet čia jie užtrunka neilgai – maždaug pusvalandį vienoje vietoje, nes plakiai kas naktį apkeliauja didelius plotus, kad rastų pakankamai maisto.

Patyrę meškeriotojai tikina, kad galima išprovokuoti ir rytinį stambių plakių kibimą, jei keletą dienų iš eilės ir, žinoma, žūklės išvakarėse pasirinktoje vietoje plakiai bus dosniai jaukinami (ypač svarbu, kad į jauką būtų įtrėkšta dreisenų ar įmaišyta kapotų sliekų).

Įrankio pasirinkimas

Kadangi plakių žūklės laikas, išskyrus retas pavasarines dienas, ribotas ir trunka porą valandų saulei leidžiantis ir valandą po saulės laidos, tai nerekomenduojama jų žūklei naudoti dugninių meškerių. Daug operatyvesnis ir veiksmingesnis įrankis – palaidynė arba europietiškais terminais tariant, boloninė meškerė, bet jos panaudojimas realus ten, kur gelmė neviršija 3 m., o gilesnėse žūklavietėse puikiai tiks tradicinė lietuviška plūdinė su slankiąja plūde (4-5 m ilgio).

„Match“ tipo tolimojo užmetimo meškerės gali prireikti tik tada, jei teks masalą užmesti į vagos vidurį, bet dažniausiai patogiausios plakių žūklės vietos – netoli nuo kranto. Todėl juos sėkmingai galima gaudyti ir absoliučiai sportiniu įrankiu – sudurtine meškere. Privalumas – nereikalinga ritė, tokiu įrankiu lengviau nuvarginsite ir ištrauksite laimikį, galima labai tiksliai užmesti masalą į tašką, kur išbertas jaukas. Kai kibimo zona už 5-6 m nuo kranto, sėkmingai galima naudoti teleskopinę meškerę be ritės, kuria masalas užmetamas užsimojus.

Pastarieji du meškerių tipai pranašesni, kai plakių kibimas – intensyvus. Patyrę meškeriotojai žino, kad tokiomis dienomis plakiai kimba vienas po kito, masalą stveria ryžtingai, vienu ypu skandina plūdę. Įnoringo kibimo dienomis plakiai kimba panašiai kaip karšiai: guldo plūdę, vėl ją kelia, paskui vėl guldo, veža į šoną, ilgai ragauja masalą, o plūdė visą tą laiką guli, kaip nupjauta žolė, ant vandens paviršiaus, kol pagaliau ima stotis ir nerti… Būtent tuo momentu reikia pakirsti.

Sudurtinės ir teleskopinės meškerės be ričių pranašesnės todėl, kad plakių kibimo laikas – ribotas, o dažniausiai dar ir trumpas. Minėtais įrankiais žuvis ištraukiama greičiau, taip pat greičiau užmetamas masalas.

Plūdė ir valas

Kadangi dažniausiai žvejojama upėse, plakių žūklės įnagio montažui puikiai tinka visų dydžių „Avon“ tipo (stiproka tėkmė) ar „Stick“ tipo (lėta tėkmė) plūdės, tačiau absoliučių kanonų čia nėra, visada galima naudoti tokią plūdę, kuri atrodo tinkamiausia ar iš tikrųjų geriausiai atitinka žūklės sąlygas ir situaciją bei optimaliausiai derinasi su įrankiu.

Plakis – stipri žuvis, bet jis nėra šuolininkas į tolį ar trumpų distancijų bėgikas, todėl nebūtina naudoti valus, kurių tvirtumas – su atsarga. Visiškai pakanka 0,14 mm skersmens pagrindinio valo ir 0,12 mm skersmens pavadėlio, kurio ilgis – ne daugiau kaip 10 cm, o ant pavadėlio užsegamas ne sunkesnis nei 0,2 g svorio svarelis-šratelis (kiti svareliai virš jo mažiausiai 50 cm atstumu), kad masalas visą laiką būtų palei dugną, o dar geriau, kad jį vos vos liestų. Sunkesnį svarelį naudoti nepatartina, nes plakis greitai pajunta, kad ragaujamas masalas staiga pasunkėjo ir išspjauna jį, o kartą suabejojęs bandymo nebekartoja, bet plaukia šalin. Geriausiu atveju, užleidžia vietą kitiems.

Ką verti ant kabliuko?

Mūsų krašto sąlygomis, kai pavasarį plakiai aptinkami sukilę į vidurį vandens, kaip tuo atveju, kuris pasitaikė mūsų komandai Atmatoje, idealus masalas – duonos rutuliukas, pasmeigtas ant trumpakočio kabliuko. Gerai jei duona skleidžia kmynų aromatą („Palanga“, „Močiutės“), kvepia ajerais („Biržų ajerų duona“), galima rutuliukus pagardinti kalendros kvapu. Vasarą ir rudeniop duona, o taip pat tešla, kuri vidurvasarį tampa puikiu plakių masalu skaninama medaus, čiobrelių ar biskvito aromatais, o rudenį – moliuskų, krilio kvapu.

Įdomiausia, kad klasikinėje literatūroje vienareikšmiškai teigiama, jog plakio racione vyrauja gyvūninės kilmės maistas, todėl duona jį vilioti nėra prasmės, tačiau, matyt, mūsų krašto plakiai – išimtis, jei jie tam tikru metu intesyviai maitinasi augaliniais patiekalais. Tuo labiau, kad tie patys autoritetai rekomenduoja plakius kaip ir karšius jaukinti ne biriu jauku, o šutintais grūdais, kurie nusėja žūklavietės dugną ir jų ilgai nenuneša srovė. Žinoma, smulkius plakius galima vilioti musės lervų „duetu“, tačiau stambų egzempliorių tokiu masalu sugundysi tik retkarčiais. Didelis plakis mieliau renkasi riebų slieką, kaip ir karšis. Jei sliekas plakių nedomina, tada nelieka kitos išeities, o tik verti ant kabliuko 5-6 musės lervas. Didelėje gelmėje plakiai visada neatsisako paragauti moliuskų minkštimo. Pasitaiko, kad stambūs plakiai mielai ragauja konservuotus kukurūzų grūdus.

Žodžiu, ypatingų masalų plakių žūklei ieškoti nereikia, o tai daro žūklę paprastesne ir tuo pačiu labiau prieinama. Tad žvejoti žuvį, kurią mes klaidingai vadiname tingiuoju karšio pusbroliu, nors ji – viena aktyviausių karšinių šeimoje, yra labai įdomu ir tokiai žūklei reikia ne tik tinkamo pasirengimo, bet ir neblogų įgūdžių.

Optimalus plakių žūklės metas, paros laikas ir sąlygos

Abramis brama Linnaeus

Mėnuo: gegužės pabaiga-birželio pirma pusė, rugpjūčio pabaiga

Vandens telkiniai: didelės ir vidutinės upės, dideli pratakūs ežerai,

vandens saugyklos

Vieta: upių duburiai prie stačių krantų, griovos ir įdubos vagos

centrinėje dalyje, srovės išgraužti netoli smėlėto ar žvirgždėto

kranto plyšiai, kur gelmė ne mažesnė nei 3 m, o geriausia, kad

siektų 5-6 m

Paros laikas: labiausiai kibimas tikėtinas antroje dienos pusėje,

dažniausiai pavakarėje, o geriausiai – kimba valandą prieš

saulės laidą ir valandą po jos

Oras: šiltas, apsiniaukęs, gali kartkartėmis pakrapnoti šiltas lietutis arba

debesuota su pragiedruliais

Masalas: sliekas, musės lerva, duona, tešla, konservuoti kukurūzai

Nuotr.: Šis plakis atsitiktinai pakliuvo ant kabliuko viliojant penkių metrų gelmėje avižėle ešerius, o šis faktas patvirtina, kad karšio pusbrolis laikosi tik gelmėje