Vasarą priekrantėje, o ypač ties vandenžolių riba reguliariai lankosi visų rūšių žuvys. Ypač šiltomis naktimis. Meldų prižėlusiose seklumose dabar gausu maisto ir žuvys čia būriuosis, kol prasidės šalnų sezonas. Todėl ankstyvais rytais ir prieš sutemas zona aplink lieptus – ideali žūklavietė.
Publikuota: 2011 Liepa Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Ankstyvas rytas
Kai išaušta, kuojų, karšių, lynų, karosų būreliai palieka meldų atvašynus, tačiau toli nekeliauja – susiranda patogius duburiukus kelių metrų gelmėje ir laukia vakaro vėsos. Todėl sėkmingai pažvejoti galima priekrantės zonoje – nebūtina plaukti valtimi į plotus, kur stambios taikiosios žuvys ims būriuotis rudeniop.
Priekrantėje meškerioti galima dvejopai – įsibridus iki tos vietos, kur baigiasi meldų atvašynai ir dugnas staigiai nyra į gelmę, arba nuo liepto. Pasak Ignalinos krašto meškeriotojo Antano Strimaičio, kuris pirmąjį savo lieptą susikalė prieš tris dešimtis metų, geri abu variantai, tačiau lieptas – geriau. Čia žuvis galima nuolat jaukinti. Tinka viskas – į košę įtrėkšta bulvė, likusi nuo pietų stalo, sauja žirnių, duonos trupiniai. Tačiau svarbiausia tai daryti reguliariai, geriausiai – kiekvieną vakarą. Maždaug tuo pačiu laiku. Žuvys savo biologiniame laikrodyje netrunka pasižymėti reikiamą laiką ir pradeda reguliariai lankytis prie liepto.
Minėtas meškeriotojas žuvims jaukinti, žinoma, taip pat naudoja tai, kas atlieka nuo pietų ir vakarienės stalo, tačiau likučius jis pagardina. Tam reikalui naudoja klasikinį jauką „ STIL Universalna“, kurį išbrinkina, o paskui įmaišo truputį virtų kukurūzų. Iš mišinio nulipdo mažus rutuliukus ir sumeta juos maždaug į tą pačią vietą. Kodėl? Pasirodo, tai sena gudrybė: žuvys ne šiaip pratinamos užkandžiauti palei lieptą, bet formuojamas kibimo taškas.
Meškeriojimo laikas
Žinoma, nebūtina kiekvieną vakarą būtinai kartu su jauku užmesti ir masalą. Geriau jaukinti kelias dienas, o tada ankstyvą rytą įmerkti meškerę. Vadovaujantis tokia jaukinimo schema, galima suvilioti solidų trofėjų, pzvyzdžiui, poros kilogramų karšį ar lyną. Kai po kelių apsilankymų prie gardumynais nukrauto stalo didieji egzemplioriai, kurie visada būna labai įtarūs, įsitikina, kad niekas šioje vietoje žuvų ramybės netrikdo, o tada joms nepasirodys įtartinas ir gardus sliekas, nugramzdintas ant dugno.
Kada geriausia pradėti žūklę? Tai metas tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, kai ima brėkšti. Tada yra laiko neskubant išsidėlioti reikiamus įrankius, patogiai pasistatyti kėdę ir kruopščiai užverti ant kabliuko masalą. Užmesti reikia kiek galima tyliau ir apsišarvuoti kantrybe. Dažniausiai stambieji egzemplioriai atplaukia prie jauko vėliau nei smulkmė. Pasak A.Strimaičio, pirmieji ima masalus ragauti smulkūs plakiai, kurių kiekviename ežere apstu, paskui juos nustumia į šoną stambios kuojos, o kai tos nustoja kibti, gali tikėtis stambaus karšio pasirodymo. Todėl kiekvieną žuvį reikia traukti atsargiai, kelti kuo mažiau triukšmo, ir visada turėti po ranka graibštą.
Tinkama vieta
Pasak A.Strimaičio, vieni lieptai paprastai statomi prie pirčių, tačiau nuo jų žvejoja tik berniūkščiai, nes tie lieptai skirti vandeniui semti ir vandenin įšokti.Meškeriojimo lieptai statomi kruopščiai parinktoje vietoje. Dažniausiai jie nutiesiami per meldų atvašyną iki atviro vandens, kur netoli kranto duburiai. Meškeriojimo lieptai statomi ties užutekių žiotimis, priešais sėklius, palei upelių žiotis. Lieptai statomi ten, kur dažniausiai būna užuovėja, tad nuo jų galima patogiai žvejoti net stipriam vėjui pučiant.
Lieptą patartina gerai įsirengti. Pirmiausia visos lentutės turi būti patikimai ir gerai prikaltos, kad nebilsnotų. Prieš meškeriojant ant liepto dėl tų pačių priežasčių patartina pasitiesti šlapią rankšluostį, tada statomo meškerykočio drūtgalis jei ir bilstels tai labai dusliai, o toks garsas žuvų nebaido. Dažnai ant lieptų sukalami suoleliai, bet geriau naudoti sudedamas kėdes, pvz., labai patogių sulankstomų „Cormoran“ ar „Zebco“ firmos kėdžių galima įsigyti visai nebrangiai. Ant tokių kėdžių daug patogiau sėdėti nei ant liepto, o, lietui prapliupus, jas galima sulankstyti. Po lietaus vėl išskleidei ir atsisėdai, o lieptas ne šiaip sušlampa, o ilgam įmirksta. Svarbu, kad kėdė būtų be ranktūrių. Modeliai su ranktūriais trukdo manipuliuoti graibštu ir meškerykočiais palyginti ankštoje liepto erdvėje.
Taip pat reikia įsirengti lizdus meškerių laikikliams įstatyti. Ne mažiau kaip dviem poroms, nes net ir tuo atveju, jei meškeriosite vienas, laikiklis pravers atsarginei meškerei pasidėti. Taip pat reikalinga masalinė ant kojelės, kad nereikėtų žemai lankstytis. Virš masalinės būtinas stogelis, kad kaitrioje saulutėje neiškeptų masalai.
Na, o finalinis potėpis – skiaurė laimikiui laikyti. Nesižavėkite kibirėliais, polietileniniais maišeliais ir skaiurėmis iš metalinio tinklo. Tinkamas daiktas – kelių metrų ilgio „Browning CSpec Keepnet“ skiaurė iš tankaus trikotažinio tinklelio. Tokioje skiaurėje žuvys apsaugotos nuo saulės spindulių, skiaurė siekia vėsaus vandens zoną, tad šiluminis smūgis joms irgi negresia, o švelnus tinklelis nežaloja žvynus dengiančios gleivinės. Žuvys tokiose sąlygose ilgai būna gyvybingos, tad laimikį galite laikyti kelias dienas ir kas kartą paimti tik tiek, kiek reikia kepsniui. Minėta skiaurė – ne apvali, o kvadratinė. Tokios formos skiaure labiau tinkama meškerioti nuo liepto, nes ją reikia specialiu laikikliu pritvirtinti prie aikštelės briaunos taip, kad būtų lengvai pasiekiama, nes kitaip kas kartą reikės keltis, kai norėsite įleisti vidun žuvį.
Autorius: Viktoras Armalis Autoriaus nuotr.
