Upės – dabar pagrindinė žūklavietė. Žvejai plūdinėmis ir dugninėmis dabar upių užtakiuose ir tykesnės srovės ruožuose pradeda gaudyti kuojas bei traukiančius link nerštaviečių žiobrius, netrukus sujudės plakiai ir karšiai. (Skaitykite plačiau)
Publikuota: 2011 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Geros vietelės
Prieš išvyką prie vandens reikia tinkamai suplanuoti maršrutą ir pasirinkti perspektyviausią meškeriojimo vietą. Ką tai reiškia? Gali atsitikti taip, kad, atvykę prie vandens, pamatysite užlietą lanką, kurioje neįmanoma nustatyti upės ar upelio vagą. Štai tada pravers numatytas atsarginis variantas. Bet kokiu atveju reikia planuoti atsidurti tokioje vietoje, kur yra užtakis, kranto kyšulys, už kurio susidaro lėtesnės srovės užuolanka. Tokiose vietelėse dabar būriuojasi žuvys.
Tinkamoje vietoje galima sėkmingai žvejoti visą dieną, nes žuvys kimba nuo aušros ligi tamsos. Pasistatei kėdutę, pasidėjai šalia dėžutes su masalais ir kibirėlį su jauku ir žvejok į sveikatą. Na, o jei saulutė, jau kibiau kaitinanti veidą, pasirodys iš už debesėlio, tai, galima sakyti, kad žūklė pasisekė šimtu procentų. Kitas dalykas, kokį įrankį pasirinkti?
Žūklavietės ir įrankiai
Kuojos dabar telkiasi įlankose, kuriose sūkuriuoja srovė, duburiuose už rėvų, žemiau užtvankų, bet daugiausia jų – upių intakų žiotyse. Tolėliau nuo kranto masalą geriau užmesti dugnine, o užtakiuose – plūdine. Štai ir visos gudrybės. Tai reiškia, kad įrankio tipą diktuoja žūklavietės sąlygos.
Vis tik įdomiausia dabar žūklės plūdine meškere. Geriausiai šiam sezono metui tinka lengva boloninė meškerė, pvz., ypač kompaktiškas „Zebco“ kompanijos įrankis – „Topic Tele Pack 400“, kurią galima gabenti vos 70 cm ilgio futliare. Ši boloninė meškerė su metaliniu drūtgalio antgaliu sveria tik 330 g. Meškerykotis apsodintas penkiais valo žiedais su SIC žiedais, pasižymi reikiamu šmaikštumu, o jo stangrumas leidžia svaidyti masalus nuo 10 iki 20 g. Daugelis meškeriotojų žino, kad reikia pasirūpinti tinkama plūde. Ji turi būti verpstės formos, o ant valo tvirtinama vielos kilpele, esančia plūdės viršuje, ir viena arba dviem guminės žarnelės atkarpomis, kurios užmaunamos ant apatinės antenos. Tokios plūdės puikiai plaukia srovėje, visada išsilaiko vertikalios, neužsikabina už pakarantėse svyrančių šakų.
Kad būtų galima greitai pastebėti kibimą ir reikiamu momnetu pakirsti žuvį, naudojamas tokio svorio gramzdukas, kuris plūdę panardina iki raudonai nudažyto kūgio formos viršutinio galiuko. Tiesa, paprastai naudojami du gramzdukai: didesnis, kuris panardina plūdę, tvirtinamas ant pagrindinio valo (0,16 – 0,20 mm skersmens), o mažesnis – ant pavadėlio (0,10 – 0,12 mm skersmens) su kabliuku. Tada srovė neatplėšia nuo dugno masalo, kuris būtinai turi vilktis dugnu, o plūdė plaukti neniuksėdama ir nepanirdama.
Kibimo įpatumai
Geriausia rinktis žūklei gilesnes vietas – nuo 2 iki 4 m gylio. Tokiose vietose telkiasi tiek kuojos, tiek žiobriai. Pastarieji įnoringesni, tačiau jų kibimas dažnai būna labai intensyvus, žiobris kimba staigiai, tačiau jis iškart neryja masalo, o ragauja jį. Todėl reikia turėti pakankamai kantrybės, kad nepakirstum anksčiau nei reikia. Pražiopsojai – likai be laimikio.
Kuoja irgi moka akimirksniu nuverti nuo kabliuko masalą, tačiau ji godesnė. Balandžio mėnesį kuojos pradeda neršti, o prieš nerštą jos kaip pašėlusios maitinasi. Tiesa, kuojų kibimas geresnis rytą ir vakare, o dieną jis dažnai apsilpsta. Tačiau nuobodžiauti tikrai neteks, nes dažniausiai dieną kimba smulkesni egzemplioriai, o rytą ir vakare – stambios kuojos.
Kuojas patartina jaukinti liesu, nesočiu jauku, kuris suformuoja vandenyje bakšvą debeselį, iš tolo atkreipiantį žuvų dėmesį. Plakiams toks debesėlis taip pat patrauklus, nes jie, kaip ir kuojos, zuja po visą vandens storymę ir maisto ieško tai sekliau, tai giliau, o štai karšiams reikia paberti jauko ant dugno. Ir solidesnio, žinoma, pvz., tokio kuriame būtų įmaišyta konkservuotų kukurūzų grūdų, išbrinkusių dribsnių, truputis musės lervų ir žiupsnis kapotų sliekų taip pat nekliudys, o tik padarys jauką patrauklesnį.
Masalo parinkimas
Nors daugelis meškeriotojų iš inercijos naudoja šaltojo meto masalą – uodo trūklio lervą, tačiau balandžio masalas – sliekas. Jį mėgsta tiek kuojos, tiek žiobriai, o ir netrukus pasirodysiantys iš žemaviečių lynai jo neignoruoja, slieku gundosi karšiai, o štai plakiams šiuo metu patrauklesnis gali pasirodyti duonos rutuliukas.
Meškeriotojai dažnai diskutuoja, koks sliekas geresnis – ryškiai raudonas ar blyškiai rausvas, randamas dirvose? Geri tiek vieni, tiek kiti, tačiau pasitaiko, kad skleidžiančio aštrų aromatą raudono slieko žuvys privengia.Žinoma, be laimikio neliksite, tačiau dirviniu slieku galite suvilioti kur kas stambesnių žuvų. Pasirodo, blyškus sliekas geriau tinka masalui ten, kur upės vingiuoja netoli arimų, iš kurių lietus ir polaidžio vanduo išplauna daug dirvinių sliekų. Suprantama, kad kuoja visada rinksis tą kasnelį, kuris jai pasitaiko dažniausiai.
Žiobrio pasirinkimas – kitoks. Žiobris visada mieliau ragauja raudonus sliekus, kurie labai aktyviai rangosi užverti ant kabliuko. Kita vertus, žiobriui srovėje, matyt, lengviau surasti aitriai kvepiančius masalus. Ypač, kai vanduo drumstokas.
Nepamirškite, kad sliekas geriausiai laikosi ant specialių kabliukų su užkartėlėmis ant kotelių. Angliškai tokie kabliukai vadinami „baitholder“. Jie gaminami įvairių dydžių, tačiau geriausia rinktis tuos, kurie – plonesni. Jie geriau tinka karpinių žuvų žūklei. Geriausios žūklės vietos dabar yra prie didesnių upių intakų žiočių, nes čia susitelkia migruojančios žuvys.
Autorius: Viktoras Armalis, žūklės ekspertas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt
