Lyną reikia ilgai jaukinti
Dauguma žvejų laikosi tokios strategijos – savaitę prieš žūklę keliolikos kvadratinių metrų plote išpjaunami vandens augalai, dugnas toje vietoje pabarstomas tamsiu smėliu, o paskui kiekvieną vakarą ant paruoštos aikštelės beriamas jaukas – kukurūzų grūdai, saulėgrąžų iįspaudos, kartais sliekų sauja. Užtat apie tai, kad žūklės rytą į vandenį būtų įmestas bent gramas jauko, negali būti nė kalbos. Manoma, kad lynai jau prijunko prie šėrimo vietos ir atplauks į žūklavietę tiksliai kaip pagal laikrodį. Koks būna tokio lynų jaukinimo rezultatas? Dažniausiai sugaunami 1-2 lynai, rečiau 3 ar daugiau. Žinomas atvejis kai lynai po jaukinimo visiškai nekibo, o maitintis toje vietoje pradėjo tik po dviejų dienų.
Lynai baidosi įtartinų objektų
Ne kartą yra tekę matyti žvejų, sėlinančių krantu kaip lūšys į lynų žūklavietę, paruoštą vakare. Tai primena žynių atliekamas apeigas, nes stengiamasi nekelti absoliučiai jokio triukšmo, kuris išbaidytų lynus. Antra, manoma, kad žvejas turi gerai užsimaskuoti. Idealiausia priedanga – krūmas ar meldų guotas. Žinoma, tai pateisinama, jei žūklavietė – sekli ( nuo 0,5 iki 1 m gylio). Kelių metrų gelmėje dugną rausinėjantis lynas ant kranto esančio žvejo niekada nepastebės. Lynui kur kas didesnį įtarimą kelia pasikeitimai jo ganyklos plotuose – išpjauta žolė, smėliu nubertas dugnas. Žinoma, tylos laikytis patartina, tačiau žūklės ekspertai tvirtina, kad baikštūs yra tik nedideli lynai, o 2-3 kg gigantai nėra tokie įtarūs kaip jaunikliai.
Lynai gaudomi plonu valu
Žvejai mano, kad lynai pastebi storus valus ir todėl aplenkia masalą. Antra, negerą nuojautą jiems gali sukelti iš masalo kyšantis kabliuko geluonis. Todėl žvejai lynų žūklei naudoja kiek įmanoma plonesnius valus ir kuo mažesnio numerio kabliukus. Kartais dalis masalo užveriama ne tik ant kabliuko, bet ir ant valo. Bėda ta, kad stambūs lynai gana lengvai nutraukia ploną valą, o nedidelis kabliukas lieka žiomenyse. Todėl patyrę lynų žvejai naudoja didesnius kabliukus, o ant jų kabina stambesnius masalus.
Per žūklę lynai nejaukinami
Lynų žvejai šventai tiki, kad lynas baidosi bet kokio triukšmo. Tad į vandenį beriamo jauko garsas jiems irgi kelia įtarimą. Vis dėlto ši nuostata yra gerokai perdėta, nes lynai patys kartais mėgsta kelti triukšmą, kai išnėrę į paviršių ima vartytis ir pliuškentis. Antra, nei tvenkinyje, nei ežere po vandeniu nebūna absoliučios tylos. Ant vandens leidžiasi antys, kragai, melduose pliaukši mailius, šnara meldai, bangelės plakasi į krantą. Žinoma, jei žvejas pradėtų į vandenį mėtyti plytas, tai žuvys pasibaidytų, o viena kita saujelė minkštų kukurūzų grūdų, sušnarėjusi į vandenį, vargu ar sukels lynų įtarimą.
Atsisakykime kompromisų
Vokietis meškeriotojas Georgas Duve tvirtina, kad geriausia pamiršti visus mitus apie lynų žūklę ir gaudyti šias žuvis taip, kaip atrodo tinkamiausia. Stambus lynas – stiprus priešininkas. Tad jų žūklei nereikalingi liauni meškerykočiai ir ploni valai. Minėto meškeriotojo nuomone, lynams gaudyti puikiausiai tinka karpių žūklei skirtos ritės karpinės "Sinus" "Cormoran“ ir 3,90 – 4,00 m ilgio meškerykočiai, kuriais galima svaidyti 15 – 40 g masalus. Na, o 0,30 mm skersmens valas absoliučiai nebaido lynų. Tiesa, žvejojant tokiais įrankiais patartina laikytis tam tikros taktikos. Pirmoji taisyklė – naudojami tik stambūs masalai. Jie veriami ant 4-2 numerio kabliukų, nors klasikinės lynų žūklės šalininkas nieku gyvu nesutiktų naudoti tokių didelių kablikų. Iš pradžių ant kabliuko užveriamas stambus naktinis sliekas (praduriamas tik 2 vietose), o paskui pasmeigiami 4-5 konservuoti kukurūzų grūdai. Didelis ir apetitiškas masalas daug geriau vilioja stambius lynus, ir jie čiumpa tokį kąsnį beatodairiškai. Labai svarbu, kad didelio masalo neįveikia lynų jaunikliai. Tad žvejas žino, kad kimba rimta žuvis. Kita vertus, pro tokį masalą nepraplaukia plačiašonis karšis ar karpis, jei tik šios žuvys lankosi lynų žūklavietėse.
Ritė karpinė Sinus BR-XL 5Pi 5500 Cormoran
Meškerė užmetama tiesiai už vandens augalų krašto. Georgas Duve rekomenduoja naudoti didelę plūdę su ilga antena, kurios keliamoji galia – 8 g. Svarelių masė turi būti šiek tiek didesnė už plūdės keliamąją galią. Virš pavadėlio, kuris tvirtinamas prie sukučio, ant valo tvirtinami du šrato formos svareliai (kievienas – 4 g svorio), o ant pavadėlio – du pusės gramo svareliai. Kai masalas užmestas, svareliai nuskandina plūdę po vandeniu. Tada reikia truputį truktelti valą, kad sunkieji svareliai atsigultų ant dugno, o plūdės antena išlįstų iš vandens. Vadinasi, masalą su pavadėliu prilaiko tik du pusės gramo svareliai. Taip užmesto masalo neišjudina bangos ir nenuneša į šalį vėjas, nes jį laiko 8 g inkarėlis, o pavadėlis ant dugno guli visu ilgiu.
Tai labai svarbu, nes lynai, rausinėdami dumblą, šonais ar uodegomis dažnai užkliudo link plūdės kylantį valą. Tada atrodo, kad žuvis kimba, tačiau pakirsti jos nepasiseka. Kai pavadėlis su masalu toli nuo valo, tokių staigmenų nenutinka.
Kai masalas užmestas, pats laikas aplink plūdę pabarstyti porą saujų kukurūzų grūdų. Na, o tada reikia kantriai laukti. Tad žvejui labai praverčia patogi kėdė, kad nereikėtų mindžiukuoti nuo kojos ant kojos. Pakirsti reikia tada, kai plūdė ima plaukti į šoną arba staiga neria į gelmę. Štai kada praverčia storokas valas. Lynas ima visa jėga plaukti link vandenžolių tankmės. Jei žuvis ją pasieks, laimikis prarastas. Ritės terkšlė zvimbia kaip pašėlusi, tačiau galima nesibaiminti, kad valo gija pokštelės. Kai lynas pasirodo vandens paviršiuje, reikia pasemti jį graibštu.
Laimikis keliauja į skiaurę, o žvejas vėl užmeta meškerę. Žvejoti daugiau kaip dviem meškerėmis netikslinga. Kai masalas nugrimzta ant dugno, reikia paberti dar porą saujų kukurūzų, kad sunerimę lynai rastų peno.
Publikuota:2010 Gegužė. Autorius: Viktoras Armalis/romada.lt
