Pamaryje alyvų žydėjimo meto laukia visi meškeriotojai, nes, išsiskleidus aitriai kvepiantiems žiedynams,Kuršmarėse ir Nemuno žemupyje, bei Minijoje pradeda kibti ešeriai – ši situacija kartojasi, pasak senųjų pamario žvejų, nuo neatmenamų laikų, nes po neršto ešeriai puola kaip pašėlę medžioti, kad atgautų vestuviniams šokiams išeikvotas jėgas. Ešeriai tada žvejojami ne tik iš laivelių, bet ir nuo kranto visose patogiose vietose, kur tik galima prieiti prie duburių, užutėkių ir intakų žiočių. (Skaityti plačiau)
Publikuota: 2011 Birželis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Kur telkiasi žuvys
Nors ešerių pavasarį galima aptikti visur, tačiau solidūs egzemplioriai, kurie ir turėtų tapti meškeriojimo objektu, laikosi ne visur. Tinkamos žūklės vietos – prie krantinių, užtakiai, žvejų uostelių akvatorijos, kanalai, jungiantys uostelius su mariomis. Visose tose vietose glaudžiasi ešerių tuntai. Po neršto rainiai telkiasi gilesnėse ir ramesnėse vietose, kur jie gali pailsėti ir visada zuja mailiaus būriai.
Kai ešeriai kimba, žvejoti traukiama šeimomis. Šturmų švyturio uostelyje, besiglaudžiančiame nuo vėjų už juodalksnių giraitės tarp Ventės rago ir Kintų, savaitgaliais sunku rasti vietos ant krantinės. Uosteliuose susitelkia įvairiausio dydžio ešeriai, tačiau mažieji, vidutiniokai ir kupriai laikosi skirtingose zonose. Kur kurie nustatyti galima tik eksperimentiniu būdu, t.y. siūlant masalą.
Sliekas ar guminukas?
Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad Šurmų uostelyje susirinkę meškeriotojai priklauso dviem stovykloms – vieni konservatoriai, kurie vilioja ešerius seniausiu pasaulyje masalu – slieku, o kiti – novatoriai, žvejojantys spiningais. Pavasarį ešeriai kaip pašėlę stveria sliekus. Ypač jei šis gardus kąsnelis raitosi lyg čirškinamas ant grotelių. Pageidautina, kad sliekas būtų stambus ir raudonas su violetiniu atspalviu. Tada ir laimikio galima tikėtis solidesnio.
Bet ne visi meškeriotojai nori atlikinėti vieną nemažai laiko sugaišinančią prievolę – verti ant kabliukų sliekus ir naudoja dirbtinius masalus. Sintetiniai sliekai niekuo nesiskiria iš pažiūros nuo tikrų, o ir kvapą panašų skleidžia. Tačiau kad ir kokį slieką naudosi, tačiau žūklė plūdine ar lengva dugnine nuo to nesikeičia. Žūklė spiningu, žinoma, dinamiškesnė ir judresnė. Juoba, kad įmantrių, brangiai kainuojančių masalų, kurie naudojami lydekų ar upėtakių žūklei, ešeriam vilioti nereikia. Šmaikštus 2,7 m ilgio meškerykotis, ritė, gana greitai vyniojanti valą, ir pats valas, geriausiai pilkšvas arba žalsvas ( 0,20 -0,25 mm skersmens), nes jis beveik nepastebimas drumstame marių vandenyje, tai – viskas, ko reikia.
Masalai – guminukai, tačiau – patys mažiausi. Ešerių žūklei puikiai tinka žuvelės formos (3 – 4 cm) sidabriniai, geltoni, žalsvi ir rusvi guminukai. Tokiais žvejoja senbuviai, tačiau tai nėra nerašyta taisyklė, todėl patartina drąsiai eksperimentuoti – oranžiniai, salotiniai, violetiniai ir net juodi masalai gali pademonstruoti stebuklus. Eksperimentuoti geriausia tada, kai ešerių kibimas dėl kažkokių priežasčių išsiderina arba rainiai tradicinių spalvų masalus stvarsto atsainiai. Va, tada spalvingi masalai dažniausiai ir praverčia.
Veiksmingi montažai
Kadangi trijų centimetrų guminukas yra beveik besvoris, lygiai taip pat nieko nesveria ir trys tokio dydžio guminukai. Tad šio masalo ne tik prieš vėją, bet ir pavėjui neužmesi toliau savo nosies, o žūklės sąlygos dažnai tokios, kad guminukus reikia nuskraidinti ir 50-40 m. Tad geriausia neišradinėti dviračio, o pasinaudoti sena pamario žvejų patirtimi.
Šis žūklės būdas dabar madingai vadinamas „drop-shot“, o jo modifikacija – "split-shot", bet už šių terminų neslypi jokie ypatingi dalykai. Tokiu metodu ešeriai Kuršmarėse žvejojami nuo tada, kai atsirado pirmosios žvejybos ritės, kuriomis masalą galima buvo užmesti toliau nei per meškerykočio ilgį. Tik prieš penkis dešimtmečius ant kabliukų verdavo raudonus, ypač aitriai kvepiančius sliekus, kurių buvo galima pasikasti vienintelėje vietoje – Lėbartų sąvartyne, o dabar veriami sintetiniai guminukai. Beje, ešeriai mieliau griebia vadinamuosius kvapius guminukus, skleidžiančius įvairius aromatus.
Na, o kaip vis dėlto galima užmesti tuos besvorius masalus? Prieš žūklę reikia pasidaryti keletą montažų, kurie susideda iš valo atkarpos, prie kurios lygiu atstumu vienas nuo kito pririšti 3-4 kabliukai. Jų dydis parenkamas pagal masalų dydį, tačiau pageidautina, kad kabliukų koteliai būtų netrumpi, o ant jų – užkartėlės, neleidžiančios minkštam masalui nusmukti. Montažų galuose – kilpelės. Į jas galima įverti sukučius arba sukučius su segtukais, kad patogiau būtų tvirtinti juos prie pagrindinio valo, o kitame gale – svarelius.
Kodėl reikalingi keli tokie montažai? Kai ant kabliukų užveriami guminukai, juos keisti nepatartina, nes užkartėlės plėšo masalus. Geriausia turėti kelias versijas su skirtingų spalvų guminukais. Antra, įnagį nesunku prarasti, jei kabliukai užsikabins už kliūties. Įnagis su užvertais ant kabliukų guminukais – vadinamas virtine. Kad ji užmesta nugrimztų, reikalingas svarelis, tačiau jį puikiai pakeičia 5- 20 g galvakablis, ant kurio taip pat veriamas guminukas, tačiau žymiai didesnis. Pasitaiko, kad šis guminukas sugundo ypač stambius ešerius arba lydekas.
Plukdymo tempas
Kad žūklė sektųsi, reikia tinkamai plukdyti masalus. Kai vėrinys užmetamas, rekomenduojama luktelti, kol galvakablis stuktels į dugną. Tada pradedamas vynioti valas, kas 2-3 sek. kilstelint spiningo viršunėlę. Kai meškerykotis suvibruoja, reikia pakirsti. Dažniausiai spiningas po pakirtimo sulinksta, nes ešerys masalą puola godžiai, tačiau traukti laimikį reikia neskubant, nes labai dažnai paeiliui užkimba antras ir trečias ešerys.
Autorius: Viktoras Armalis, žūklės ekspertas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt
