Koks meškeriotojas nenori sugauti sterką? Poros kilogramų sterkas vargiai telpantis į devyniacentimetrinę eketę, laimikis, galintis apvainikuoti visą sezoną. Bet ne taip paprasta suvilioti tokį laimikį – sterkų mūsų vandenyse, ypač ežeruose, sumažėjo, o tie, kurie išvengia tinklų, tampa labai išrankūs. Vieni išrankiausių turbūt – Dysnų sterkai. Kai susitvarkėmė prie šio ežero senelių sodybą ir įsigijome valtį, pradėjau aktyviai domėtis šių žuvų meškeriojimu, tačiau laimėjimai buvo gana kuklūs, o šią žiemą pirmą kartą, šį bei tą nusižiūrėjęs iš vieno vietinio meškeriotojo, sugavau per dešimtį stambokų egzempliorių. Todėl papasakosiu apie įgytą patirtį, kuri galbūt pravers kitiems sterkautojams.
Publikuota: 2012 Vasaris Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Pamirštas masalas
Kadangi žiemą iki šio sezono tik porą kartų buvau meškeriojęs ant Dysnų ledo, ėmiau žvalgytis prie ko galėčiau prisišlieti ir pasimokyti, kaip šiame ežere meškeriojami sterkai. Dūkšte susipažinau su vietiniu meškeriotoju Juozu, kuris sutiko pasiimti mane į žūklę, jei nuvešiu jį iki reikiamos pakrantės vietos, o paskui parvešiu. Žinoma, be išlygų sutikau.
Toje vietoje, kurią Juozas išrinko užlipti ant ledo, pakrantę juosė pusantro žmogaus ūgio aukščio tankus meldų brūzgynas. Teko išminti taką ir tik tada prasibrovėme ant ledo, kurį dengė storas sniego sluoksnis. Tad paklampoti teko ne juokais, tačiau pagaliau išėjome į plotą ežero viduryje. Pūtė gana stiprus vėjas, teko pasistatyti apykakles ir užsimesti strukių gobtuvus, tačiau Juozui vėjas kėlė nuotaiką ir jis vis kartojo, kad oras – puikus. Žinoma, sterkų žūklei, o ne pasivaikščiojimams.
Kai vieta, iš kurios buvo matyti sąsiauris, jungiantis ežerą suį kaimyniniu Dysnykščiu, galutinai buvo parinkta, išsigręžėmė eketes. Žiūrėjau ką darys Juozas, o jis išsitraukė iš dėžės meškerę, kurios strypas buvo padarytas iš stangrios metalinės vielos, o prie medinės rankenos, nuo naudojimo taip nupoliruotos, kad blizgėjo kaip nulakuota, pritvirtinta kokių dešimties centimetrų skersmens inercinė ritė. Valas – 0,30 mm. Beje, valas – naujas, kaip vėliau paaiškino Juozas, jis naudoja tik „Quatron“ valą, kurį pirmą kartą nusipirko, būdamas Vilniuje, prieš penkioliką metų. Dar didesnį įspūdį padarė masalas.
Tai – maždaug 10-12 cm ilgio siaura, kiek platėjančiu drūtgaliu blizgė. Ji gana stora – maždaug 3 mm. Išorinė pusė – sidabrinė, o vidinė nudažyta raudonu laku. Platesniame blizgės gale įlituotas stambus vienšakis kabliukas, kurio geluonis nukreiptas į viršų priešais raudoną blizgės pusę. Kai pamačiau pirmajame šių metų „Meškeriotojo“ numeryje šios blizgės aprašymą ir nuotrauką, iškart pažinau Juozo masalą. Pasirodė, jog tokias blizges pamario žvejai jau prieš pusę amžiaus naudojo sterkų žūklei ir vasarą, ir žiemą ir vadino jas „Klumpėmis“. Juozas masalą įmerkė į eketę ir paleido valą vyniotis.
Nulis-devyni
Aš turėjau 6 švytuokles, kurias man rekomendavo vienoje parduotuvėje ir keletą blizgių su trišakiais. Nutariau pradėti nuo inovatyvaus masalo –vis tik rekomendacijos daro įspūdį. Meškeriojimo švytuoklėmis patirtį turiu nedidelę, bet žinau, kad svarbiausia jas plukdyti kruopščiai, be skubos ir nestokoti kantrybės. Tad po kiekvieno masalo truktelėjimo į viršų laikiau gana ilgas pauzes, kol vienos jų metu pajutau smūgį. Žuvis pasikirto pati. Tai buvo stambus ešerys.
Tada pasižiūrėjau, kaip sekasi Juozui, bet pasigirti laimikiu neteko – iš tolo buvo matyti kad prie jo eketės vartosi mažiausiai dvi žuvys. Nuėjau pasižiūrėti, ką mano vadovas pagavo ir įsitikinau, kad tai sterkai. Tik ne du, o trys. Grįžau prie savo eketės ir pakeičiau kuoją primenančią švytuoklę kitos spalvos masalu – seliavos imitacija. Po pusvalandžio užkibo dar vienas nemažas ešerys. Po pietų, nuolat keisdamas masalus, sugavau dar vieną ešerį.
Tokio laimikio man visiškai pakako, bet palyginti su aštuoniais Juozo sterkais, jis neatrodė įspūdingas. Vėl nuėjau pasižiūrėti, kaip meškerioja mano vadovas. Juozo taktika buvo tokia: jis išsigręžė tris eketes, tarp kurių buvo maždaug dešimties metrų atstumai. Jei eketes sujungtume tiesėmis, gautume trikampį. Dar po vieną eketę jis išgręžė už trikampio ribos maždaug per vidurį tarp kiekvienos iš dviejų ekečių. Kurį laiką jis meškeriodavo vienoje kurioje eketėje, bet jei nekibdavo, eidavo prie tarpinės eketės, jei ir ten nekibdavo, eidavo prie trikampo smaigalyje esančios eketės. Paskui grįždavo prie pirmosios ir, jei nekibdavo, masalą užmesdavo į antrą tarpinę eketę. Kaip tik prie vienos iš jų Juozas ir buvo įsitaisęs, po eilinio masalo truktelėjimo į viršų, valas įsitempė ir Juozas iš peties pakirto. Net išsigandau, kad valas nepokšteltų nuo tokio mosto. Juozas paaiškino, kad pakirsti reikia labai stipriai, nes sterko žandikauliai – kauliniai, jei silpnas smūgis, kabliuko geluonis neprakerta jų.
Netrukus Juozas ištraukė dar vieną kilograminį sterką. Čia manęs laukė didžiausia staigmena, nes Juozas ne iškart užmetė masalą iš naujo, o išsitraukė iš kišenės stiklainiuką, kuriame plūduriavo saulažuvės ir vieną jų pasmeigė ant „klumpės“ kabliuko taip, kad žuvelės uodegėlė styrotų į viršų lygiagrečiai blizgei. Tada jis užmetė masalą iš naujo. Plukdydamas blizgę, jis man paaiškino, kad nepasiūlė man saulažuvių todėl, kad aš neturiu tinkamos blizgės. Paklausiau, ar jis neturi daugiau tokių „klumpių“, bet Juozas tik neigiamai palingavo galva. Sterkų žūklė baigėsi 0-9 ne mano naudai tą dieną, bet nė kiek nenuliūdau.
Masalo paieškos
Grįžęs į Vilnių, ėmiau ieškoti tokios blizgės kaip Juozo. Kadangi masalas – muziejinis, nutariau, kad didžiausia tikimybė jį rasti – turguje. Bet Kalvarijų turgaus prekeiviai bandė man įsiūlyti gerą dešimtį įvairių sterkinių blizgių, tačiau „klumpės“ neturėjo. Apsilankiau Gariūnuose, o paskui keliose parduotuvėse, tačiau irgi nieko panašaus negavau. Vienas pažįstamas patarė užsukti į Kalvarijų gatvėje esantį „Romados“ filialą: girdi, parduotuvė nauja, visokių įdomių dalykėlių joje rasi.
Kai išsiruošiau į „Romadą“ Kalvarijų gatvėje, skirtumas buvo tas, kad turėjau „Meškeriotojo“ numerį, kuriame buvo aprašyta „Klumpė“. Čia manęs laukė staigmena: vos parodžiau, ko ieškau, ir iškart priešais mane atsirado „klumpė“. Ant pakuotės buvo gamintojo pavadinimas – „Epohook“ (ši Latvijos kompanija gamina visą spektrą klasikinių poledinės žūklės masalų, kurie šiandien primiršti ir kuriuos meškeriotojai atranda iš naujo – red. past.). Ši klumpė – šiek tiek trumpesnė už tą, kurią naudoja Juozas, kuris sakė, kad tokios „klumpės“ būdavo prieš dvidešimtpenkerius metus parduodamos kiekvieno rajono centro universalinėje parduotuvėje, tačiau tai – smulkmena.
Paskambinau Juozui ir pasiteiravau, kokie jo planai savaitgaliui? Pasirodė, jog jie sutampa su manaisiais. Tad brėkštant vėl atsidūrėme ant Dysnų ledo. Vieta – ta pati. Gana greitai aptikome ir per aną išvyką gręžtas eketes. Tad atnaujinome jas ir sėdom laukti kibimo. Tik šį kartą Juozas, kaip buvo sutarta, atseikėjo man porą dešimčių saulažuvių, kurias jis samteliu sugaudo šalia namų esančiame tvenkinyje.
Kabliuko aštrumas
Kai parodžiau Juozui „klumpę“, kurią įsigijau „Romadoje“, jis tuojau pat nagu patikrino kabliuko aštrumą ir įsitikino, kad viskas tvarkoje. Seno meškeriotojo nuomone, tokių blizgių kabliukai turėtų būti didesni, nes meškeriojami sterkai, o ne ešeriai. Sutartinai užmetėme masalus ir ėmiau mėgdžioti judesius, kuriais Juozas manipuliavo meškere. Pamiršau pridurti, kad „Romadoje“ taip pat įsigijau ypatingai stangrų meškerykotį, derinamą su neinercine rite. Draugas man patarė, kad sterkų žūklei reikalinga didesnė ritė nei meškerioti ešerius „velniu“. Tad pasirinkau meškerykotį tokį, kad tiktų viena iš mano turimų vidutinio dydžio „Browning“ ričių.
Kaip „klumpe“ meškerioja Juozas? Jis staigiu riešo judesiu, kokiu pakertamas avižėlę čiumpantis ešerys, pametėja blizgę į viršų. Kadangi šis masalas grimzta praktiškai vertikaliai, valas tuojau pat įsitempia. Tada meškerėlės viršūnėlė kelis kartus porą centimetrų kilstelima ir nuleidžiama. Paskui Juozas vedžioja meškerykočiu į šalis, kad valas įsiremtų tai į vieną, tai į kitą eketės kraštą. Jei pusę minutės niekas nekimba, viskas kartojama iš naujo, tačiau praleidžiamas meškerėlės viršūnės pakilnojimas.
Kartojant kokį penkiasdešimtą kartą gana nuobodžią procedūrą, kai blizgė įtempė valą, pajutau, kad tempianti jėga sustiprėjo. Stipriai pakirtau, bet, matyt, žuvis tinkamai neapžiojo masalo ir pajutau tik stiprų trūktelėjimą. Po to nekibo ilgą laiką. Mačiau, kad Juozas per tą laiką sugavo du sterkus. Kibimas pasikartojo kaip visada netikėtai, tačiau šį kartą save sutramdžiau ir pakirtau po nedidelės pauzės. Stangrus kaip plienas meškerėlės strypas vis tik sulinko, suzvimbė ritės terkšlė, kurią apdairiai buvau atleidęs. Nors patirties turėjau nedaug, tačiau ir man buvo aišku, kad užkibo didesnis nei vidutiniokas sterkas. Į eketę įlindo tik jo galva. Užkišau už žiaunų du pirštus ir trūktelėjau žuvį į viršų. Pirmas mano sterkas tikrai nemažas. Vėliau pasvėriau – 2800 g. Iki pavakarės sugavau dar vieną sterką tris kartus mažesnį už pirmąjį, o Juozas – aštuonis, tačiau visus mažesnius už maniškį.
Juozas man taip paaiškino, kodėl „klumpė“ – tokia veiksminga? Sterkas gerai mato prieblandoje, kuri dabar yra po ledu, tačiau jis taip pat gerai užuodžia grobį, todėl drąsiai stveria tik tą blizgę, kuri skleidžia žuvies kvapą, o tai užtikrina ant kabliuko užverta saulažuvė. Ja tuo pačiu užmaskuojamas kabliukas. Tokiu būdu sterkai meškeriojami Dysnose jau beveik pusę amžiaus. Dabar, kai pradėjau sugauti sterkus, būtinai įsigysiu ir fotoaparatą, kad galėčiau užfiksuoti laimikius.
Laimutis Senkus / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt
„ŽŽ“ redakcija dėkoja autoriui už turiningą laišką ir skiria prizą „Zebco Quatron“ valą, o taip pat tikisi, kad jam nepasirodys nepriimtini stilistiniai taisymai, tačiau be jų šis įdomus atvejis būtų nepasirodęs „Žvejo žiniose“. Jei ir jūs patyrėte tokių įdomių atvejų, parašykite mums, o mes atsidėkosime prizais ir paskelbsime jūsų istorijas „Žvejo žiniose“. Laiškus siųskite adresu marius@romada.lt
