Nors baltasis amūras – augalėdė žuvis, tačiau nuomonė, kad jis kaip ėriukas vaišinasi dažniausiai tik gardžiais dobilų lapeliais, yra klaidinga. Kaip ir jo tolimas giminaitis karpis, ši fantastiškai stipri žuvis, kuri, pakliuvusi ant kabliuko, kovoja lyg gladiatorius, nepraleidžia progos pasmaguriauti. Amūrą vilioja svaiginantys medaus, vanilės, kokosų ar žemuogių aromatai. Auksašonis verpstės formos siluetas netrunka pasirodyti, kai tik į tvenkinio vandenį paberiama gardėsių, pvz., iškvėpintų žalių žirnelių.
Publikuota: 2011 Birželis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Naudinga aplinkybė
Amūro potraukį puotauti geriausiai galima išnaudoti būtent vasarą Kodėl? Atsakymas paprastas: didelė dalis vandens augalijos tuose ežeruose ar tvenkiniuose, kur šios augelėdės žuvys įveistos jau būna apskabyta, tad amūrai daug didesniuose vandens akvatorijos plotuose ieško maisto. Ir, žinoma, turi tenkintis skurdesniu valgiaraščiu Suprantama, tokioje situacijoje šios jaunus meldų ir ajerų ūglius dievinančios žuvys tampa ne tokios išrankios kaip vasarą. Jei tik pasitaiko proga, amūrai mielai smaguriauja konservuotais žirneliais ir kukurūzų grūdais arba iš liucernos lapų nupinta „kasa“..
Svarbiausia sėkmingos baltųjų amūrų žūklės sąlyga viena: vanduo tvenkinyje ar ežere turi būti nesusidrumstęs, o jo temperatūra privalo viršyti 12 laipsnių. Pastaroji sąlyga atrodo absurdiška, nes vanduo jau įšilęs visur. Kitas reikalas, kad ne visur vanduo skaidrus. Tačiau skaidriame vandenyje gerokai sunkiau meškerioti atsargias ir sugebančias nujausti pavojų žuvis. Amūrai tuojau pat užfiksuoja net menkiausią trukšmą, kilusį pakrantėje, o tada kyla į vandens paviršių apsižvalgyti. Jei situacija pakrantėse amūrams nepatinka, jie skelbia apgulties padėtį, t.y. suplaukia į vandens telkinio vidurį ir ten pasilieka.
Plūdinė ar dugninė
Vasarą amūrai paprastai žvejojami plūdine meškere, tačiau nepamirškite, kad jie plaukioja atokiau nuo kranto, todėl juos sėkmingai galima gaudyti ir dugnine. Vietoj švininio gramzdo, kuris triukšmingai pliumpsi į vandenį, patartina naudoti tradicinę šėryklę- spiralę.
Į šias ėdžias galima prikimšti žolės, kukurūzų grūdų, kukurūzų košės, žirnelių. Masalas – baltos duonos pluta, vandens augalų šaknys, konservuoti kukurūzų grūdai, žirneliai. Tačiau masalas būtinai turi plūduriuoti 20-30 cm atstumu nuo dugno. Todėl pirmiausia ant kabliuko užveriamas putplasčio rutuliukas, o tik tada – masalas. Putplasčio rutuliukas turi būti tokio tūrio, kad jo keliamosios galios pakaktų atplėšti nuo dugno masalą. Na, o kad kibimas būtų gerai pastebimas, reikia rinktis „feeder“ tipo „Browning“ dugnines „Hot Rod Power Feeder“. Šių meškerių viršūnėlės labai lanksčios: kai valas įtemptas, jos virpčios nuo menkiausio žuvų prisilietimo prie masalo.
Meškerė Hot Rod Power Feeder 3.60m
Svarbūs niuansai
Tačiau visdėlto įdomiausia amūrus meškerioti plūdine meškere. Geriausia rinktis orą, kai pučia vidutiniokas vėjelis ir šiek tiek šiaušia ežero ar tvenkinio vandens paviršių. Raibuliai amūrams kliudo akylai stebėti pakrantes, o masalas pamažu dreifuoja į reikiamą vietą, t.y. tą tašką, kuriame amūrų kibimas labiausiai tikėtinas. Tad patartina įsikurti ant kranto, nuo kurio pučia vėjelis.
Plūdinė meškerė turi būti tvirta, pvz., tokia, kuria svaidomi 5-25 g montažai. Toks meškerykotis reikalingas ne todėl, kad teks užmesti kažką masyvaus, o todėl, kad amūras – rimtas priešininkas. Trijų – keturių kilogramų amūras lengvai laužo liaunus meškerykočius. Plūdines montaže nenaudojamas svarelis, nes masalas turi plūduriuoti (ir kuo natūraliau) vandens paviršiuje. Amūrai labai mėgsta paviršiuje plūduriuojančius dobilų ir kitokių augalų lapelius.
Kad tokį praktiškai besvorį masalą pavyktų užmesti, reikia sugalvoti kažkokią gudrybę, todėl meškeriotojai naudoja skaidrias rutulio formos plūdes. Šios plūdės absoliučiai nebaido žuvų, o kad ją galima būtų toli užmesti į plūdės „Zebco Round“ vidų įpilama vandens. Plūdė – su dviem auselėm: prie vienos rišamas pagrindinis valas, o prie kitos 0,80 – 1,20 m ilgio pavadėlis. Geriausi pavadėliai – fluorokarboniniai, kurie vandenyje beveik nepastebimi plika akimi. Nepamirškite, kad amūras – labai akylas ir gali pastebėti pavadėlį. Tačiau labai ploną naudoti nepatartina, nes jau pirmoji užkibusi žuvis jš nutrauks, o fluorokarboninį valą galima naudoti ir 0,20 mm skersmens.
Jei neturite savo arsenale „Zebco Round“ skaidraus plastiko plūdžių, kitas variantas – natūralaus medžio spalvos šviesios plūdelės iš balzos. Plūduriuojančio medgaliuko amūrai taip pat nesibaido.
Pintas masalas
Prieš vizitą prie amūrų tvenkinio, reikia pabuvoti pievoje ir prisikinti dobilų, liucernos bei kitų augalų lapų. Stiebai kietesni, todėl, amūrų požiūriu, tai antraeilis produktas. Dobilų lapelių galima tiesiog priverti ant kabliuko, tačiau toks „pakelis“ prastokai laikosi ant vandens paviršiaus. Kur kas plūduresnė – „kasa“, supinta iš ilgų lapų. Kad išeitų geras masalas, imama koks dešimt lapelių, jie padalinami į tris dalis ir iš jų klasikiniu būdu supinama „kasa“. Kabliuką taip pat reikėtų įpinti, tačiau galima ir vėliau ant jo pasmeigti netradicinį masalą.
Masalas užmetajas ne iš karto, nes iš pradžių reikia atkreipti amūrų dėmesį ir užmigdyti jš įgimtą budrumą. Todėl iš pradžių į vandenį metama sauja neseniai nupjautos žolės. Kai ji nuplaukia pakankamai toli nuo meškeriotojo, amūrai gardumynus pastebi ir tuojau pat prisistato jų ragauti. Tada galima užmesti ir masalą. Taikyti reikia taip, kad „kasa“ nutūptų kuo arčiau jauko, o idealiausia, kad jį atsidurtų pačiame dreifuojančio jauko centre. Na, o tada belieka tik sulaukti, kol kuris nors amūras ryšis čiupti plūduriuojantį masalą. Kad žuvys būtų ryžtingesnės, galima „kasą“ pagardinti keliomis „Eurobaits“ purškalo dozėmis. Patikėkite, tai tikrai veiksmingas ėjjimas.
Autorius Viktoras Armalis / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt
