Žiemos dabar tokios, kad meškeriojimo museline sezonas praktiškai nenutrūksta, nes kiršliai šaltuoju metu aktyviai maitinasi. Žinoma, norint sėkmingai gaudyti kiršlius žiemą reikia atsižvelgti ne tik į tai, kad reikia turėti „šiltas“ neoprenines bridkelnes, bet ir turėti tinkamus masalus.

Publikuota: 2011 Sausis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Tauriosios žuvys vidurvasarį laikosi sraunumose, nes gurgiančiame per akmenuotą ar žvirgždėtą dugną vandenyje net plika akimi matyti oro burbuliukai, kurie vandenį prisotina duguonies, o štai vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį deguonies vandenyje – perteklius, tad kiršliai gali laikytis gilesnėse vietose, kur tėkmė – palyginti rami. Nors deguonies – per akis, tačiau maisto kiršliai dabar aptinka žymiai mažiau. Tad šaltuoju metu žuvys turi kitą problemą – alkį ir privalo labai racionaliai elgtis su energijos ištekliais. Tad kiršliai neatsitiktinai renkasi gilokus duburius, lovio tipo upių ruožus, tykumas žemiau slenksčių.

Šaltuoju metu kiršliai nemedžioja vabzdžių nuo vandens paviršiaus, o rankioja daugiausiai vabzdžių lervs nuo akmenų, išvartų ar tiesiog tėkmės ridenamas dugnu.  Todėl gaudant juos museline meškere masalą – vabzdžių lervų imitaciją reikia nugramzdinti į priedugnę, kad ji atsidurtų kiršlių akiratyje, tačiau nepamirškite, kad kiršliai net ir šaltuoju metu pakankamai įtarūs ir stvers masalą, jei plaukianti pro šalį muselė atitiks kiršlio skonį. Bet gali visą dieną mojuoti meškere, o kiršliai ignoruos masalus. Kad imitacija jiems įtiktų, reikia, kad ji būtų panaši į vabzdžius, kuriuos kiršliai tuo metu medžioja. Žinomo mūsų krašto muselininko Jono Mikšto teigimu,  kiršliai šaltuoju metu dažniausiai susigundo auksaspalve nimfa, t.y. išsiritančio iš lervos vabzdžio imitacija.

Tokias museles galima surišti ant specialių kabliukų, tačiau galima ir įsigyti „Romados“ parduotuvėse, kuriose prekiaujama „Shakespeare“ kompanijos masalais žūklei museline. Tarp jų – įvairūs auksaspalvių nimfų modeliai. Šios muselės taip vadinamos todėl, kad svarbiausia šio masalo detalė – žalvarinis karoliukas su kiauryme. Šis užveriamas ant kabliuko taip, kad atsidurtų prie kabliuko auselės, o žemiau iš siūlų, plunksnų fragmentų ir sintetinio pluošto suformuojamas muselės kūnas, kuris, priklausomai nuo modelio, būna su uodegėle arba be jos. Tokia muselė puikiai imituoja apsiuvą, iškišusią iš namelio galvą. Antras tokio masalo privalumas – masė. Muselė su žalvariniu karoliuku grimzta į priedugnę kaip avižėlė ir atsiduria ten, kur kiršliai dabar ieško maisto.

Žinoma, svarbus ne tik masalo realistiškumas, bet ir tai, kokį valą naudoji žūklei. Skaidraus vandens laikotarpiu geriausia naudoti tamsiai žalius arba rudus „Shakespeare“ ar „Ockert“ kompanijos valus muselinėms meškerėms „Climax“, kurių spalva susilieja su aplinka – ant dugno žėliančiomis vandenžolėmis arba žvirgždu, todėl žuvys jų nesibaido.

Autorius  " Žvejo Žinios " / romada.lt