Kai prasideda javapjūtė, o paskui iškulti grūdai vežami į malūnus, nuo senų laikų žuvys ima būruotis po tiltais. Ypač daug čia susitelkia aukšlių ir kitokios smulkmės, kuri taikosi paragauti nubyrančių vandenin grūdų, o paskui smulkmę atsliūkina ešeriai, šapalai, jei yra tinkamų slėptuvių – ir lydekos, pasalų stveriančios užsimirštančias žuveles.
Publikuota: 2011 Spalis Autorius:Rimas Švoginas – „Meškeriotojas“ / romada.lt
Slėptuvių įvairovė
Patiltėse dugno reljefas – visada raižytas, dažnai jame smygso ankstesnių statinių poliai, pasitaiko statybininkų paliktų riedulių, gelžbetonio blokų, prietiltėje po kiekvieno pavasarinio potvynio susikaupia šūsnys srovės atneštų medgalių. Tad įvairių rūšių žuvys čia randa sau patogias sleptuves, bet ypač jas mėgsta ešeriai, kurie patiltėse plėšikauja patyliukais ir retai rodosi vandens paviršiuje. Net vakarais, kai jų gentainiai vaikosi žuveles palei meldų atvašynus ir sėklius, keldami didžiausią triukšmą, patilčių dryžuotašoniai grobį stveria gelmėje.
Kadangi patilčių reljefas būna gerokai užšlemštas ir nusėtas kliuviniais, gaudyti žuvis spiningu čia nėra paprasta. Patartina, esant progai gerai išžvalgyti patiltės kliuvinius ir susidaryti jų „atmintinę“, nes jei pirmu metimu masalas užsikabins už šakos ar riedulio šono ir teks eiti jį vaduoti, meškeriojimą čia galite iš karto nurašyti ir eiti prie kitos patiltės. Jau minėta, kad patiltes ypač mėgsta ešeriai, kurie sugeba pasinaudoti visais jų privalumais. Dryžuotašoniai renkasi anaiptol ne visas slėptuves, o tik tas, kurios yra vagos pakraščiuose ir ypač mėgsta išgraužas, besidriekiančias palei betoninius tilto atramų pamatus. Na, o virdurvagį, kuris dažniausiai maudosi saulės spinduliuose, ešeriai palieka šapalams ir retkarčiais čia užklystančioms lydekoms. Tik tais atvejais, kai tarputiltis užžėlęs vandens lelijomis, ešeriai išsibarsto plačiau, nes jiems patogu slėptis duburėliuose po plačiais lapais.
Antra, ešeriai slepiasi ne bet kur, o būtinai tose patiltės vietose, kurias dengia šešėliai. Tikriausiai ten jiems patogiau maskuotis ir tykoti mailiaus, nei atviresnėse vietose, bet paprastai jie telkiasi būreliais, todėl, aptikus erdvią slėptuvę, galima iš jos išvilioti iki tuzino kuprių, kol jie susivoks, kas vyksta, nes dryžuotašoniai paprastai atakuoja masalą būriu ir varžosi kuris pirmas jį sugriebs. Tačiau reikia žinoti, kad, nepaisant to, jog ešerių konkurencija labai didelė, jie atakuoja tik tada, kai masalas plaukia pro pat slėptuvę.
Universali versija
Vėjuotomis dienomis ešerius kaip magnetas traukiančios patiltės – dabar puiki meškeriojimo vieta ir savotiškas poligonas, kur išbandoma daugelis naujų ešerių meškeriojimo spiningu masalų. Po vienu Strėvos žemupio tiltu eksperimentuojant su masalais galima praleisti gerą pusdienį ir nepajusti, kaip jis prabėgs. Masalus čia reikia plukdyti palei vagos dešiniajoje pusėje srovės išduobtą „lovį“ arba palei kairiojo kranto betoninio pamato rentinį. Įsitikinau, kad, atsitiktinai užmetęs masalą, ešerio nesuviliosi, nes bet kuriame taške jie nekimba.
Koks masalas labiausiai tinka atlikti tokią operaciją? Patiltė palyginti aukšta, tačiau užsimoti čia reikia atsargiai, kad spiningo viršūne nekabintum „lubų. Regis, tokioje situacijoje parankiausias masalas – lengvesnis už vandenį vobleris, kurį gali nuplukdyti iki reikiamos vietos pasroviui, bet srovė masalą dažnai nuneša į šoną nuo ešerių slėptuvių. Tad tinkamiausia čia sukrė, kuri turi būti puikios kokybės, nes masalas privalo užsivesti nugrimzdęs vos kelis centmetrus, o svarbiausia – idealiai suktis, plaukdamas ne tik prieš srovę, bet ir pasroviui. Prastų modelių lapeliai, kai sukrė plukdoma pasroviui, iškart prilimpa prie korpuso. Labai svarbu, kad sukrė judėtų kelių centimetrų atstumu nuo betoninio pamato, prie kurio glaudžiasi ešeriai. Tinkamiausios – 1- 2 numerio sukrės, kurių masė 2-5 gramai, nes jas lengviausia užmesti. Tačiau dabar galima naudoti ypač plonus pintus valus, kurių skersmuo – vos 0,09 mm, kuriais įmanoma užmesti ir vieno gramo sukrę. Tokį mažojo piršto nago dydžio masalą ešeriai stveria dar godžiau.
Masalo spalva
Bet kartais ir visada alkani dryžuotašoniai ožiuojasi, todėl labai svarbi sukrių išvaizda. Štai Tenenio ešeriai, kurie visada domisi sidabrinėmis „Comet“ sukrėmis, jei saulėta, gali susigundyti auksaspalve versija, o Minijos dryžuotašoniai saulėtomis dienomis dažnai gundosi mažiausiu sukrės „Aglia Long“ modeliu, kurio lapelis – gerokai pajuodęs, arba iš Nr.0 ir Nr.1 padarytu tandemu. Toks masalas padaromas labai paprastai – nuo mažojo modelio nukabinamas trišakis ir įveriamas žiedelis, kuriuo prie sukrės prijungiama didesnioji. Ir viskas. Sukrės kabliukas gali būti dekoruotas kailio arba plunksnų puokštele arba ant jo užvertas „kirmėlaitės“ formos klasikinis guminukas su virbruojančia uodegėle. Šie masalai ypač tinka ešerių kaimynams – šapalams, kurie paprastai tyko aukų palei nešmenų liežuvius, srovės supilamus žemiau tilto atramų, o štai kas geriau tiks lydekai, kurios kibimo visada galima tikėtis, jei patiltėje yra srovės užuolankoje duburys, pasakyti sunku, bet ir ji dažniausiai neatsisako paragauti „long“ tipo sukrės, ant kurios lapelio – raudonas arba vaivorykštinis („rainbow“ – angl.) holograminis lipdukas. Štai tokia patilčių aritmetika.
Ešeriams vilioti labiausiai tinka 1 ir 2 numerio sukrės, sveriančios nuo 2 iki 5 g
Rimas Švoginas – „Meškeriotojas“ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt
Dosjė
Universalus patiltės masalas – sukrės su „long“ tipo lapeliais
Sukrę, kurios eigą stabilizuoja „muselė“ ant trišakio, galima maždaug 30 proc. lėčiau plukdyti vidutinėje tėkmėje.
