Žuvys ir jūros gėrybės

Viduržemio jūros baseino šalyse delikatesas – aštuonkojis. Net pirmokėliai jums pasakys, kad šis galvakojis moliuskas pavojaus akimirką paleidžia debesį „rašalo“, bet net ir patyrę kulinarai nežino, jog nuo faraonų laikų libaniečiams gardžiausias aštuonkojis – ištroškintas jo paties „rašale“.

Norvegijoje populiarus patiekalas –„lutefisk“, t.y. silkė išmirkyta rūgščiame mirkale, o Aliaskoje smaguriaujama… banginių taukais. Tie, kas ragavo šio patiekalo, sako, kad jo skonis – kaip vatos, išmirkytos automobilių alyvoje. Taukai ant stalo patiekiami kartu su automobilio padangą primenančiu banginio odos gabalu.

Japonijoje kulinarijos viršūnė – patiekalai iš mirtinais nuodais persunktos žuvies fugu, o švedai mėgsta gerokai fermentuotą, t.y., mūsų supratimu, surūdijusią silkę, kurią vadina „surstremring“.

Tokio stiliaus skanėstas vertinamas ir Aliaskoje. Čia jis vadinamas „stinkhead“. Šis delikatesas gaminamas iš lašišų galvų, kurios keliems mėnesiams užkasamos į žemę. Kai jas atkasa, aplink pasklinda dvokas, todėl patiekalas neatsitiktinai vadinamas „stinkhead“ – angliškai tai reiškia dvokiančios galvos.

Išradingumo nestokoja ir islandai, kurie ryklių taukus supila ir palieka ramybėje kelioms savaitėms. Kad taukai geriau fermentuotųsi juos į ką nors suvynioja ir užkasa 0,5-2 m gylio duobėje. Kai taukai „prinoksta“, juos pakabina skersvėjyje, kad apdžiūtų. Šis įmantrus patiekalas vadinasi „hakarl“ ir dvokia taip, kad restorano lankytojams nosis riečia ne tik bendroje salėje, bet ir nuo jos atskirtuose kabinetuose.

Gyvulinės kilmės delikatesai

Anglijoje ir Airijoje mėgstamas vadinamasis „juodasis“ pudingas, primena stangrų žele. Pudingas ruošiamas iš kiaulės kraujo ir avižų.

Lotynų Amerikoje delikatesu laikomos kiaulės lūpos, limfmazgiai ir seilių liaukos. Graikijos valstiečiai nuo avių galvų lupa odą ir valgo jas kartu su akimis. Aliaskoje gaminama briedžio lūpų užpiltinė, o Kinijoje delikatesas – virta kiaulės gimda. Ne vienoje Europos ir Azijos šalyje populiarūs patiekalai iš gyvulių skrandžių.

Meksikoje iš karvės skrandžio verdama sriuba „menudo“, kui laikoma pirmu vaistu nuo pagirių. Nacionalinis Škotijos valgis – “hagis“, o tiksliau – virtas avies skrandis, prikimštas avižų ir žarnokų.

Atskiros temos nusipelno patiekalai iš genitalijų. Kinijoje valgomos tigro sėklidės, o Pietryčių Azijoje delikatesu laikomi… jaučių peniai. Ispanų delikatesas – jaučio sėklidės. Amerikiečiai nebūtų amerikiečiai, jei nepasišaipytų iš ispanų: patiekalą iš jaučio sėklidžių jie praminė „prerijų austrėmis“.

Europos humanistus labiausiai šokiruoja patiekalas, kurio galima paragauti išskirtinai vien brangiausiuose Honkongo restoranuose. Be jokios abejonės, tik stiprių nervų žmogus gali ramiai žiūrėti, kaip kaladėmis sukaustytai beždžionėlei tiesiai prie stalo mačetės smūgiu nukertamas kaukolės viršugalvis. Na, o gurmanai šaukšteliais kabina ir valgo dar gyvo žvėrelio smegenis.

Paukštienos skanėstų sąrašas

Italija garsėja fantastiniu delikatesu – tai patiekalas iš gaidžių skiauterių. Kinijoje dievinami patiekalas „Tūkstantmečio kiaušiniai“, kuris gaminamas iš ypatingu būdu kelis mėnesius pūdytų anties kiaušinių.

Filipinuose vertinamas patiekalas „baliut“ – tai virti užperėti kiaušiniai. Svarbiausia, kad neprasikalęs paukščiukas būtų su jau susiformavusiu kremzliniu skeletu, snapu ir apsiplunksnavęs.

Kurioziniai patiekalai iš augalų

Pasirodo, gurmanai mėgsta smagintis ne tik patiekalais iš nuodingų žuvų, bet ir iš nuodingų augalų. Havajuose auga vegetariškas fugu variantas – taro šakniavaisis, kuris žalias yra labai nuodingas. Taro šakniavaisį čiabuviai išverda ir mala, kol jis virsta purpurine pasta, primenančia džiūstantį purvą. Šis „purvas“ – delikatesas.

Australijoje pasigardžiuodami valgo mielių ekstraktą, kuris lieka alaus išrūgose. Šis produktas išvaizda primena šokolado pastą, tačiau ji sūri. Mielių ekstraktą tepa ant duonos arba skanina juo mėsą ir sūrį.

Pietryčių Azijoje auga vaisius „durianas“, aplink skleidžiantis neplautų kojinių kvapą. Tačiau šis vaisius pripažintas delikatesas – nes jo minkštimas labai saldus ir malonaus skonio.

Afrikoje, ypač Ganos valstybėje, populiaru krantyti „kat“ augalo lapus – tai natūralus „energetikas“, kurio didesnės dozės sukelia narkotinį apsvaigimą. Todėl daugelyje šalių šis augalas draudžiamas.

Amerikoje populiaru buvo kramtyti sakus arba kaučiuką, kol maisto pramonė išmoko gaminti sintetinę kramtomąją gumą.

Gėrinų gama

Europiečiai kreivai žiūri į rusišką girą ir azijietišką kumysą, mongolišką ir Tibeto žaliąją arbatą su riebalais ir todėl primenančią riebią sriubą. Tačiau keisčiausiai skonio peripetijos pasireiškia alkoholio sektoriuje: meksikietiškas alus – maskalis neįsivaizduojamas be gulinčio ant statinaitės dugno storo kirmino, kuris, gyvas būdamas, mėgsta užkandžiauti kaktusu agava.

Azijoje populiari gyvačių ir skorpionų užpiltinė, kuriai naudojamas grynas spiritas, Kinijoje ir Korėjoje geriamas pelių vynas, nes įsišaknijusi nuostata, kad jis labai naudingas sveikatai. Todėl gaudomi dar akli peliūkščiai, kurie kišami į butelius ir užpilami ryžių vynu.

Graužikai ne tik skandinami vyne, bet ir pakliūva į delikatesų meniu: Ekvadore delikatesu laikoma ant iešmo iškepta jūrų kiaulytė, Kinijoje – keptos žiurkės, Meksikoje – kepti kurmiai.

Meniu – vabzdiai ir varliagyviai

Prancūzija, smaguriaujanti varlėmis ir sraigėmis, atrodo gana blankiai Azijos ir Afrikos šalių fone, nes jose valgome viskas, kas nespėja pasprukti, įskaitant tarakonus ir skorpionus. Iš pastarųjų netgi gaminami savotiški saldainiai – padžiovinti skorpionai paprasčiausiai užpilami šokoladu. Kad vabzdžiai Azijos ir Afrikos tautų racione užima svarbią vietą – nieko keisto, nes jie – prieinamiausias baltymų šaltinis. Todėl Korėjoje delikatesu laikomos šilkverpio, o Gvinėjoje – palmių vabalo lervos. Viduržemio jūros šalyse – gajos cikadų valgymo tradicijos. Na, o amerikiečiai didžiuojasi, kad kontinento čiabuviai dar ir dabar valgo nuodingas gyvates – barškuoles

Pūdyti delikatesai

Prancūziški sūriai su kvapeliu patinka ne visiems, tačiau yra smagurių, kurie juos labai vertina. Įdomu ką pasakytų tie piliečiai, kuriems jau ir sūriai su kvapeliu – neapetitiški, jei jiems duotų pauostyti „kazu marai“ aromato? Šis delikatesas užima vieną pirmųjų vietų pasišlykštėjimą keliančių dalykų reitinge ir lenkia net pūdytas žuvų galvas. Tiesa, Sardinijoje sardai mano kitaip ir dievina šį pūdymo meno šedevrą, kuris daromas iš avies sūrio „pekorino“ galvos.

Sūrio galva keliems mėnesiams poadedama į tokią vietą, kur ant jos gali tupinėti musės. Suprantama, kad šie vabzdeliai negali nepasinaudoti nemokama perykla ir sūrį prifarširuoja kiaušinėlių, iš kurių netrukus išsirita lervos. Šie mitrūs kirminėliai sūrio tekstūrą pakeičia taip, kad „pekorino“ galva tampa poskystė. Štai tada sūris tampa delikatesu, kurį galima valgyti. Per lervų skrandžius, tikra to žodžio prasme, perleistas „pekorino“ valgomas užteptas ant duonos. Jums kyla klausimas, kur dedasi lervos? Klausimas pagrįstas, nes čia reikalingas aiškumas. Sardai „pekorino“ valgo kartu su musės lervomis. Gurmanai teigia, kad skonis – dieviškas, tačiau atsikandant šio delikateso, geriau užsimerkti. Oficialiai „pekorino“ Sardinijoje uždraustas, tačiau čiabuviai ragauja jį pernelyg nesislėpdami.

Keisti gardumynai

Delikatesų sąraše yra tokių skanėstų, kuriuos negalima priskirti maisto kategorijai. Pavyzdžiui, Afrikoje valgoma ypatinga molio rūšis, kurioje daug mikroelementų. Kretoje valgomi smulkinti kiaušinių lukštai, kad organizmas nestokotų kalcio. Šiai delikatesų kategorijai priskiriami ir garsieji „kregždžių lizdai“ , kurie Kinijoje laikomi kulinarijos viršūne. Šis delikatesas gaminamas iš tikrų čiurlių lizdų, kuriuos paukščiai suka iš įvairių valgomų komponentų – iš žuvų mailiaus, ikrų, dumblių, vaistažolių… Visos „statybinės“ medžiagos sutvirtinamos čiurlių seilėmis, kurios ir suteikia patiekalui subtilų skonį. Čiurlių lizdai surenkami ir iš jų verdama sriuba arba jie laikomi ant garų, kol suminkštėja, o tada patiekiami kartu sultiniu.

Publikuota: 2010 balandis. Autorius: Žvejo žinių“ kokas/romada.lt