Mokslininkai iš Švedijos ir Vengrijos, tirdami vikingų keliones, priėjo išvados, kad senovės jūrų keliautojai mokėjo naudotis tų laikų navigacinėmis priemonėmis. Vikingai buvo puikūs laivų statytojai ir patyrę jūrininkai. Jie pirmieji nugalėjo Šiaurės Atlantą ir, anksčiau už garsųjį Kolumbą, pasiekė Amerikos žemyną. Jau įrodyta, kad jie lankėsi Šiaurės Europoje, Britų salose, Islandijoje, Grenlandijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Publikuota: 2011 Kovas Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
Naktimis vikingai orientuodavosi pagal žvaigždes. Neseniai buvo išsiaiškinta, kaip jie tai darydavo šviesiuoju paros metu. Pasak senų legendų, vikingas galėjos net apniukusią dieną nustatyti Saulės buvimo vietą ir taip orientuotis vandenyne. Archeologai viename kape rado paslaptingą akmenį, kuris, manoma, buvo naudojamas kaip navigatorius. Senovės jūrininkai jį vadino "Saulės akmeniu".
Vienoje vikingų sakmių pasakojama kaip debesuotą ir sniegingą dieną, karalius Olavas paklausė Sigurdos kur yra Saulė. Kad patikrintų Sigurdos atsakymą, Olavas išsitraukė "Saulės akmenį" ir nustatė Saulės buvimo vietą. Mokslininkai ištyrė šį faktą ir nustatė, kad vikingų naudojamas metodas su kristalu- ne kas kita kaip Saulės spindulių poliarizacija. Dabar šis metodas vadinamas poliarimetrine navigacija.
Tokią hipotezę iškėlė danų archeologas Thorkild Ramskou dar 1967 m., bet tuomet dar nebuvo jokių faktinių įrodymų. Vėliau ekspertai, atlikę keletą tyrimų, patvirtino Ramskou teoriją. Tokiu akmeniu gali būti Islandijos špatas. Šis kristalas šviesą praleidžia tik tam tikru kampu. Jei mes pasuktume kristalą, pamatytume kaip keičiasi jo spindesys.
Mokslininkai nufotografavo šiaurės Suomijos dangų per specialų „žuvies akies“ objektyvą, kuris apima 180° panoramą ir nustatė, kad vikingai debesuotu oru iš akies negalėjo nustatyti kur yra Saulė. Bandymo metu Saulės buvimo vietą neteisingai nustatė net 99% iš 100% Tai patvirtino, kad be prietaisų to nustatyti praktiškai neįmanoma. Tada tyrėjai atliko šviesos poliarizacijos testą įvairiomis gamtos sąlygomis Odino ledlaužyje Arkties vandenyne. Jie nustatė, kad praktiškai bet kokiu oru, net sningant ar apsiniaukus, rezultatas visada būdavo teisingas. Šviesa, prasiskverbdama pro Žemės atmosferą, tampa iš dalies linijiniai poliarizuota, o kristalas veikia kaip poliarizatorius. Vikingai, žiūrėdami per "Saulės akmenį", nustatydavo Saulės buvimo vietą ir plaukdavo numatytu kursu bet kokiu oru. Mokslininkai buvo labai nustebę, kad šviesos poliarizacijos metodas naudojama taip seniai. Beje, 1948 m., naudojant Islandijos špatą, buvo sukurtas prietaisas, naudotas kaip navigatorius lėktuvuose SAS. Įdomu tai, kad yra ir gyvūnų rūšių, milijonus metų naudojančių šią technologiją, pavyzdžiui bitės bei kai kurie nariuotakojai.
Pagal užsienio spaudą.
Kalcitas – karbonatų klasės mineralas, kalcio karbonatas. Vienas iš labiausiai paplitusių mineralų žemėje. Cheminė formulė – CaCO3. Pagal Moso skalę kalcito kietumas 3. Kalcito randama nuosėdinėse uolienose, evaporituose. Kalcitas vyrauja ir metamorfinėje uolienoje – marmure. Kartais šis mineralas užpildo tuštumas uolienose. Olose iš šio mineralo formuojasi stalaktitai ir stalagmitai. Daugumos jūrų moliuskų kiautai taip pat sudaryti iš kalcito. Kalcitas būna įvairių spalvų. Spalvą jam suteikia įvairios priemaišos. Skaidraus kalcito atmaina vadinama Islandijos špatu. Ši atmaina pasižymi dviguba refrakcija. Kiti kalcito kristalai gali turėti fluorescencinių, fosforescencinių savybių. Pakaitintas kalcitas virsta kalcio oksidu ir išsiskiria anglies dvideginis: CaCO3→CaO + CO2
Taip pat kalcitas intensyviai reaguoja su rūgštimis išskirdamas anglies dvideginį. Šį savybė plačiai naudojama lauko sąlygomis atpažinti šį mineralą. Panaudojus rūgšties atskyrimo metodą gana lengvai mineralas atskiriamas nuo dolomito ir kitų silikatinių mineralų.
