Šveicariška logika

Tad meškeriotojai, kurie sumanys pažvejoti Alpių šalyje, turėtų apsirūpinti kabliukais be užkartėlių (jie žymimi terminu „Barbless“) ir nepamiršti pakeisti spiningo masalų kabliukus arba nulaužyti jų užkartėles..
Europos meškeriotojų sąjungos lobisto Jeano Kapelio nuomone, principas „pagavai-paleisk“ šiandien yra tapęs karštų debatų taikiniu ir labiausiai ginčytinu šiuolaikinės žūklės teorijoje. Reikalavimas atimti gyvybę sugautai žuviai turi būti argumentuotai pagrįstas, nes nėra pagrindo teigti, kad žuvų „užmigdymas“ atneš daugiau naudos nei jų paleidimas atgal į vandens telkinį.
Dabar daugelyje šalių galiojančiose žūklės taisyklėse tiksliai reglamentuoti būdai, kaip reikia ištraukti žuvį iš vandens ir ją paleisti. Tad principo „pagavai -paleisk“ gali laikytis bet kurios šalies meškeriotojai, ne tik šveicarai. Kita vertus, teigiama tai, kad Šveicarijos meškeriotojai, norėdami gauti žūklės licenciją, turės lankyti privalomas pamokas kaip humaniškai elgtis su laimikiu.
Tad J.Kapelio teigimu, nebūtina visiškai uždrausti Šveicarijoje principą „pagavai-paleisk“. Kompanijos „Winti-Fish“ ekspertas Peteris Heimas mano, kad draudimas paleisti žuvį realiai neįgyvendinamas. Dalyje vandens telkinių toks draudimas galioja ne vienerius metus, pvz. Bodenzee ežere draudžiama paleisti bet kokio dydžio sugautą lydeką, karšį ar kuoją ir kiekvieną ešerį didesnį nei 13 cm. Šis draudimas įvestas selekcijos sumetimais, nes siekiama išsaugoti ypač vertingų rūšių žuvis.
Realybė ta, kad šveicarų meškeriotojai labai retai laikosi principo „pagavai-paleisk“.Daugelis turi konkretų tikslą – išsičirškinti keptuvę šviežios žuvies. Tad jie naujai tvarkai pritars. Daug sunkiau bus uždrausti naudoti kabliukus su užkartėlėmis ir žūklę gyva žuvele. Beje, gali atstikti taip, kad daugelyje Kantonų (regioniniai vienetai) priimtuose teisės aktuose tuo klausimu bus numatytos išimtys, kurios pristabdys federalinio įstatymo galiojimą.
Dabartinis EFTTA (European Fishing Tackle Trade Association) prezidentas Piereas Angelo‘as Zanetta pastebėjo, kad versti meškeriotoją atimti gyvybę kiekvienai sugautai žuviai yra geriausia išeitis, o tuo labiau gamtai. Greičiausiai toks reikalavimas padarys didžiulių finansinių nuostolių Europos Sajungos šalių ekonomikai. Kita vertus, tai ypač neigiamai atsilieps meškeriojimo kaip laisvalaikio užsiėmimo ir sportinės žūklės reputacijai. Meškeriotojai ir žūklės sportas įvairių lygmenų biudžetams duoda nemažas pajamas, kurios reikalingos palaikyti tinkamą vandens telkinių būklę ir gausinti žuvų išteklius. P.A. Zanettos teigimu, kiekvienas meškeriotojas turi teisę pats spręsti, kaip jam elgtis su laimikiu: paleisti ar suvalgyti?

Juodųjų ešerių mirtingumas

Ką apie principą pagavai-paleisk sako naujausi tyrimai, atlikti už Atlanto? Čia žiūrima absoliučiai praktiškai, t.y. bandoma išsiaiškinti, kiek minėtas principas padeda išsaugoti ir pagausinti žuvų išteklius. Tuo tikslu amerikiečių mokslininkai atlieka įvairius eksperimentus. Tyrimų objektas dažniausiai būna juodieji ešeriai arba didžiaburniai, kuriuos amerikiečių meškeriotojai vadina bendriniu „basų“ vardu. Na, o tyrimų tikslas – nustatyti, kiek sugautų ir paleistų basų išgyvena ir kiek nugaišta? Vienareikšmiškų atsakymų nepateikia nė vienas tyrinėtojas. Tačiau neseniai Teksase atliktas tyrimas netikėtai įpylė šviežios alyvos į prigesusią diskusijų šia tema ugnį.
Mokslininkai į keletą baseinų, kurių dydis prilygsta vidutinio kalibro tvenkiniams, juoduosius ešerius, tačiau visuose baseinuose vandens temperatūra buvo skirtinga – nuo 5 iki 27 laipsnių. Po aklimatizacijos periodo ešerius ėmė gaudyti ir 2/0 numerio kabliuku persmeigdavo žandikaulį arba stemplę. Po to basą paleisdavo ir traukdavo iš vandens spiningu. Žuvys būdavo varginamos tol, kol jas jau galima būdavo be vargo paimti ranka ir iškelti iš vandens. Paprastai iškėlimo procedūra buvo atliekama taip, kaip ją demonstruoja šimtuose filmų ir televizijos siužetų autoritetingiausi šalyje žvejai, pelnę prizus įvairiose varžybose, t.y. žuvys būdavo suimamos už apatinio žandikaulio. Ešeriai būdavo atpalaiduojami nuo kabliuko ir paleidžiami atgal į „gimtąjį“ baseiną ir stebėdavo tris paras jos būseną. Svarbiausias stebėjimų tikslas – nustatyti, ar paleistas po visų „procedūrų“ ešerys išgyveno?
Mokslininkai pabrėžia, kad minėto eksperimento metu žuvų išgyvenimą didžiąja dalimi lemdavo ne vandens temperatūra, ar laikas, kurį jos būdavo traukiamos ir keliamos iš vandens, o sužeidimas, kurį palikdavo kabliukas. Tyrimo rezultatai parodė, kad, esant minėtoms sąlygoms, t.y. vandens temperatūra – nuo 5 iki 27 laipsnių, išgyvena 98 proc. ešerių, kuriems kabliukas perveria lūpą, ir tik 55 proc., kurių stemplė sužeidžiama. Eksperimentas taip pat parodė, kad paprastai žuvys žūdavo, per tris valandas po jų paleidimo atgal į baseiną.
Teksase atlikto eksperimento duomenys labai iškalbingai papildo iki šiol surinktą statistiką, o mokslininkai dabar gali teigti, kad vidutiniškai išgyvena 72 proc. sugaunamų ešerių.Tiesa, ši statistika galioja tik per žūklės varžybas sugautiems ešeriams, o žuvų mirtingumas yra atvirkščiai proporcingas vandens temperatūrai, tačiau tiesiogiai proporcingas laikui, kurį žuvis laikoma ištraukta iš vandens. Tad, norint, kad ešerys išgyventų, reikia jį kuo greičiau paleisti atgal. Be jokios abejonės, tai galioja ir kitoms žuvų rūšims.

Parengta pagal Šveicarijos ir JAV spaudą/romada.lt

Nuotraukoje: šveicarų meškeriotojai turės įprasti naudoti kabliukus be užkartėlių/ Juodieji ešeriai beveik visi išgyvena tada, jei kabliukai nepažeidžia žuvų stemplių