Publikuota: 2012 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Kad sutramdytų seklumoje pasiutpolkę šokančią lašišą, spiningininkui vienais atvejais reikia graibšto, o kitais – griebtuvo

Apmastymai apie valą

Masyvi „slim“ tipo „Zebco Impact“ (28 g) vingrė plaukia įsiręžusi kaip ašvienis, traukiantis arklą. Šią masalo būseną, kurią jis patiria verdančiame kaip vulkanas bangų mūšos katile,  puikiai perteikia įsitempusi kaip styga „Daiwa Tournament“ (0,14 mm) gija. Tokiose situacijose Dariaus Urnikio teigimu vaizdžiausiai pasireiškia pinto valo privalumai, tarp kurių svarbiausias – „kietas“ pakirtimas. Kai masalas užmestas toli į jūrą, kur nerimsta bangų maišalynė, tai labai svarbu. Antra, pintu valu masalą vedi lyg šunelį pririštą prie lazdos, o ne prie pavadėlio. Trečia, pinto valo atsparumas apkrovoms dažnai būna lemiamas argumentas, kai reikia išlaisvinti kliuvinio pričiuptą masalą, naudojant brutalią jėgą. Tačiau yra ir kitokių nuomonių: nemažai spiningininkų labiau vertina vienagyslį valą, kurio optimalus skersmuo – 0,25 mm.

Blizgė pailga Impact Spoon Zebco

Toks „Quatron“ valas, kurį D.Urnikis naudoja jau daugiau kaip dešimt metų, jam labiau parankus, nes yra daug atsparesnis trinčiai, o, kai užkibusi lašiša ima blaškytis tarp kliuvinių, tai labai svarbu. Vienagyslio valo vienu brūkštelėjimu į aštrią briauną lengvai nenurėši. Ne paskutinis argumentas ir tai, kad saikingai elastingas ir išsitempiantis į ilgį vienagyslis geriau gesina stiprius žuvies šuolius. Ypač tai svarbu paskutinėje fazėje, kai lašiša atsiduria šalia per meškerės ilgį. Pinto valo „kietumas“ leidžia jai įsiręžti ir atlenkti kabliukus arba su „mėsa“ išplėšti juos iš lūpos. Dažnai nepadeda net vos ne iki maksimumo atpalaiduotas valo nuslydimo mechanizmas. Be to, pintu valu geriau meškerioti, kai oro temperatūra nenukrenta žemiau nulio, nes šaltyje jis netrunka apledėti. Ginčytinos ir „toliašaudės“ pinto valo savybės: tykiu oru, D.Urnikio žodžiais, juo nuskraidinti 40g blizgę 90 m – normalu, o štai pučiant šoniniam vėjui, pintas valas „pučiasi“ kaip burė lanku ir masalo skrydis „gesta“ trečdaliu. Pats apmaudžiausias pinto valo trūkūmas – neišpainiojamos „barzdos“. Ypač lauko sąlygomis, o „barzdų“ išvengti praktiškai neįmanoma. Vienas klaipėdietis kolega sako, kad vienagyslį valą renkasi todėl, jog nesunku apžiūrėti giją ir įsitikinti, kad pirmieji 10 m sveiki, neatsišerpetoję nuo trynimosi į kliuvinius. Tamsų pintą valą tinkamai ištyrinėti galima tik per lupą. Be to, dalis spiningininkų mano, kad pintas valas pernelyg pastebimas vandenyje ir lašišažuvės jo baidosi. Žinoma, galima dešimtį metrų paspalvinti melsvai ar juosvai.

Kai prasideda fotoseija su laimikiu, kraujas vis dar verda nuo adrenalinio pertekliaus

Kombinuotas variantas

Čia apmastymus apie pliažo spiningininko ginkluotę teks trumpam nutraukti, nes D.Urnikio spiningas suskambo lyg varpelis nuo grybštelėjimo. Tačiau lašiša nepataikė pastverti blizgę. Kas tokiais atvejais geriau: pristabdyti masalą ar padidinti plaukimo tempą? Atsakymą duoda žuvis – dar vienas smūgis ir spiningas sulinksta. Vadinasi, nieko griebtis nereikėjo – blizgė vinguriavo tinkamoje gelmėje ir žuviai to pakako. Kaip pašėlusi zyzia ritės terkšlė. Per kelioliką sekundžių priešininkė nuo ritės nuvynioja 30-40 m valo. Tad ne iš piršto laužtas patarimas spininguoti rite, talpinančia 200m valo. Tinkami modeliai – „Daiwa Ballistic SH“, „Daiwa Saltiga“ arba „Zebco Quantum Torrent“. Pasinaudojusi kylančia banga žuvis šoko aukštai į orą, paskui suko plačius ratus, bet jų skersmuo vis mažėja, kol pasiutpolkė prasideda už 4-5 metrų nuo spiningo viršūnėlės.

Ritė spiningui BALLISTIC SH Daiwa Jūrinė ritė SALTIGA GAME Daiwa Ritė Torrent Quantum

Spiningininkas tolydžio brenda link kranto. Jis dabar turi pasirinkti, kuo išgriebs lašišą iš vandens: graibštu ar specialiu griebtuvu, kuriuo žuvis suimama už lūpos? D.Urnikio teigimu, kartais reikia graibšto, o kartais griebtuvo. Šiuo atveju labiau tiko graibštas. Kad nereikėtų jo nešiotis rankose, būtinai rinkitės modelį, kuris spyruokliniu dirželiu tvirtinamas prie liemenės kilpos arba nešiojamas ant permesto per petį guminio dirželio. Tačiau grįžkime prie valo reikalų. Turbūt geriausia ir optimaliausia versija – kombinuota: ant valo būgnelio suvyniojama 180 m pinto valo ir prie jo pritvirtinamas 10 m ilgio 0,25-0,28 mm fluorkarbono atkarpa, atliekanti amortizatoriaus, kai lašiša ima blaškytis už kelių metrų, ir „torpedos“, padidinančios užmetamo masalo masę ir užmetimo distanciją. Ši kombinacija ypač praverčia, kai masalą reikia svaidyti prieš vėją.

Tolimas „šūvis“

D.Urnikis pliažuose spininguoja keliais modeliais meškerykočių – tai 3,10 m ilgio „Cormoran Black Bull“ bei „Daiwa Megaforce“ (20-50 g) ir „Romada Titanium“ (3,00 m, 8-26g ) bei “Daiwa Exeler Sea Trout” (3,10 m, 10-40 g). Meškerykotį pasirenka pagal stangrumą, reikalingą tą dieną naudojamiems masalams svaidyti. „Auksinėmis“ dienomis laikomas nevėjuotas oras, kai galima svaidyti lengvesnius masalus, t.y nuo 15 iki 30 g, o vidurkis – maždaug 22 g – auksinis. Kodėl lengvesni masalai – geriau?

Spiningas BLACK BULL HC SPIN 3m 10-40g SPININGAS

TITANIUM IM6 KEVLAR

Gelmė tose jūros vietose, kurias spiningininkas pasiekia tolimu „šūviu“, palyginti nedidelė 2-3,5 m. Kuo lengvesnis masalas, tuo paprasčiau jį galima plukdyti viduryje vandens, kur atsitinka daugiausiai kibimų. Sunkūs masalai taikosi panerti link dugno ir dažnai jį paliečia, o tai lašišos kibimo tikimybę sumažina iki minimumo. Pliažų spiningininkai paprastai nenaudoja meškerykočių, trumpesnių nei 3,00 m, motyvuodami tai įsitikinimu, kad tik tokiu įrankiu pavyksta pakankamai toli užmesti masalą, tačiau ilgas spiningas kur kas svarbiau, kai reikia tinkamai plukdyti masalą ir išlaikyti jį reikiamame vandens horizonte. Kur kas žymiau tolimas „šūvis“ masalu priklauso nuo ritės. D.Urnikis naudoja rites su ABS (Anti Backlash System) būgneliais, kurie užtikrina labai tolimą užmetimą ir apsaugo nuo valo susimazgymo bei „Cross Wrap“ valo klojimo mechanizmu, užtikrinančiu, kad valo vijos gula viena ant kitos „kryžiuku“ ir neįsispraudžia į tarpelius tarp apatinių vijų. Žinoma, būtina, kad ritė būtų įmontuoti „Saltwater resist“ guoliai, atsparūs sūraus vandens poveikiui, nes, kad ir kaip suksies, o vieną kartą per išvyką ritę į vandenį panardinsi. Po meškeriojimo spiningininkas ritę nuplauna gėlu vandeniu. Beto, spiningo dalių sujungimą taip pat būtinai sutepa grafitiniu tepalu, nes, kad ir kaip saugosi, o smiltelių prie meškerykočio prilimpa ir braižo jos braižo lakuotą paviršių.

Neperšlampamas standartas

Kai D.Urnikio kas nors teiraujasi, kokios bridkelnės tinkamiausios pliažo spiningininkui, jis nedvejodamas atsako, kad tik neopreninės ir būtinai 5-7 mm storio. Tik po tokiu „neoprenu“ pasivilkę storus apatinius, išgarinančius į išorę drėgmę, galėsite praleisti įsibridę kelias valandas. Kitaip sustyrsite. Būtinai pasirūpinkite merinų vilnos kojinėmis, o į batų kulnus ir padus įsukite po keletą dyglių. Megzta kepuraitė po gobtuvu ir neperšlampama striukė užbaigia bendrąjį ekipuotės vaizdą, o kad jis būtų detalesnis ir nepamirštumėte smulkmenų pažiūrėkite į pilną ekipuotės sąrašą šio reportažo gale.

„Žvejo žinioms“ – Pranas navalinskas, „Meškeriotojo“ korespondentas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

PLIAŽO SPININGININKO EKIPUOTĖ

„Windproof“ tipo kepuraitė nešiojama po gobtuvu (megzta arba iš „fleece“ audinio)

Kepurė Simms Windstopper stock Cap black

Neperšlampama „Simms“ striukė su neopreniniais rankogaliais, nepraleidžiančiais į rankoves vandens ir gobtuvu.

Striukė FREESTONE® JACKET Simms

Spiningas – 3,00-3,60 m ir ritė „Daiwa Caldia X“ su „saltwater resist“ guoliais ir „MagSealed“ funkcija;

Ritė Caldia X Daiwa                                                  SPININGAS TITANIUM IM6 KEVLAR 3.00m.

Neopreninės kelnės (5-7 mm storio) su kelių antsiuvais ir reguliuojamomis petnešomis.

BRIDKELNĖS neopreninės Neoprene Chest Waders

Neperšlampama kišenė dokumentams ir mobiliajam bei neopreninė kišenė masalinei arba „Free hands“ tipo „prijuostė“ su minėtomis kišenėmis.

Dėkliukas DRY CREEK™ TECH POUCH     Dėkliukas Water Proof Pouch Daiwa

„Thermo“ tipo apatiniai ir atsarginė pamaina.

Apatiniai Astro-thermo keln.+striukė Cormoran

Graibštas – klasikinis teniso raketės formos, kurio rėmas pagamintas iš aviacinio aliuminio vamzdelio ( 70-80 cm skersmens). Rankenos ilgis – 20-30 cm, padengta poringa guma. Guminis dirželis prisegamas prie striukės arba bridkelnių kilpos. Graibšto maišas – iš tinklelio, nupinto iš teniso raketės stygos arba storo valo („akių“ skersmuo – ne mažiau 4 cm), kad į jį nesmigtų kabliukai. Maišo gylis – 0,80 – 1.00 m.

Graibštas trumpas Wilderness River Net Daiwa

„Waterproof“ tipo „Cormoran“ pirštinės su šiurkščiu antsiuvu ant delno.

PIRŠTINĖS ASTRO-THERMO

Specialus „Lip grip“ tipo RAV žuvies griebtuvas.

Žnyplės kablys ištraukti žuviai su svarstyklėmis iki 25kg.

Peilis

Peilis filinis Classic Cormoran medinė rankena

Specialios žirklutės pintam valui .

Žirklės pintam valui spec. Cormoran

Rankinė spiningautojo su dežutėm blizgėm

Rankinė spining. su dežutėm Daiwa Lure Bag made in UK

Įsmeigiamas meškerės laikiklis, kuris naudojamas, kai reikia įtvirtinti spiningą taip, kad jis neatsidurtų ant smėlio.

Be replių sunku išsegti iš lašišos žiomenų tvirtai įsikirtųsį kabliuką

ATKABIKLIS-ŽIRKLĖS CORIDIUM 16CM

Patirties krislai

Pintas – 0,12;

Vienagyslis –0,25;

Optimali valo būgnelio talpa:

-         200 m vienagyslis 0,25 mm;

-         200 m pinto 0,12 – 0,24 mm;

Ekonomiškiausia valo pakuotė:

-         500-1000 m;

Valo keitimas:

-         vienagysliai valai sūriame vandenyje greičiau sensta;

-         jei valas tapo balkšvas ar neskaidrus, jį reikia keisti;

Praktiškiausia ritė;

-         rinkitės modelius su „Saltwater resist“ guoliais, atspariais sūraus vandens poveikiui;

-         tinkami modeliai – su „MagSealed“ fukcija.  

Publikuota: 2012 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Spiningininkas turi būti pasirengęs ekstremalioms situacijoms, nes jį gali nuo galvos iki kojų aptėkšti banga

Klausimynas

Ar visame Lietuvos pajūryje yra sąlygos gaudyti lašišas ir šlakius spiningu? Kur yra perspektyviausi „karšti taškai“? Kada geriausias laikas gaudyti lašišažuves? Kokios ekipuotės reikia tokiai išvykai? Kiek valo privalo būti ritės būgnelyje? Kokį spiningą reikia turėti? Koks valas tinkamesnis – pintas ar vienagyslis? Kodėl? Kokiais masalais viliojamos lašišos ir šlakiai? Ar galima panaudoti voblerius ir guminukus? Kaip neutralizuoti sūraus vandens įrankiams ir ekipuotei daromą poveikį? Kokios ritės nebijo korozijos? Ar lašišų žūklėje būtinos bridkelnės? Kokios tinkamiausios? Ar galima išsiversti be graibšto? Kuriuo paros metu geriausiai kimba? Tai tik dalis klausimų, be atsakymų į kuriuos leistis į pirmąją išvyką nedrąsu. Tiksliau leistis niekas nedraudžia, tačiau kyla daug abejonių dėl teigiamos baigties, nes labai nesmagu grįžti su neigiamų emocijų kraičiu. Tačiau šiandien mūsų krašte jau yra meškeriotojų, kurie gali išnagrinėti pateiktą klausimyną. Vienas jų – klaipėdietis spiningininkas Darius Urnikis sutiko atverti mums duris į menkai pažįstamą lašišažuvių meškeriojimo jūroje pasaulį.

Kad galėtų sutramdyti užkibusią lašišą, spiningininkas turi išbristi į seklumą

Sezonas

Į akistatą su lašišomis bet kada nenuvyksi – mūsų platumose laikotarpis palankiausias lašišažuvių gaudymui spiningu jūros priekrantėje – gana ribotas. Tai kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai. Žinoma, šių metų kovo pradžia buvo nepalanki, tačiau gero oro neužsisakysi už jokius pinigus. Kas kad lašišos ir šlakiai nuo kovo pradžios kursuoja palei krantus, persekiodami bretlingių ir strimėlių būrius. Kartais pasitaiko, kad ir beveik visa gegužė būna tinkama lašišažuvių žūklei, kol neįšyla vanduo. Kai tik Baltijos priekrantėje vandens temperatūra ima kilti, tuoj pat pasirodo vėjažuvės, kurios kimba tose pačiose vietose kaip lašišažuvės, o lašišos ir šlakiai tada pasitraukia. Tad žiopsoti nėra kada.

Toliašaudė blizgė Duel Tamentai– tinkamiausias lašišažuvių masalas, kai diena vėjuota

Geografija

D.Urnikio nuomone, lašišas ir šlakius galima vilioti visame Lietuvos pajūryje, tačiau šių žuvų koncentracija ne visur vienoda. Geriausias lašišažuvių meškeriojimo ruožas – nuo Nidos iki Kaliningrado srities pliažų, mat, čia sąlyginai neplatūs atabradai ir dugno šlaitas, nyrantis į gelmę driekiasi gana netoli kranto. Ši zona – lašišų ir šlakių medžioklės vieta. Nidos apylinkėse ir Kaliningrado srityje įsibridęs iki juosmens spiningininkas, turi šansą stipriu metimu pasiūsti į tą zoną masyvų masalą, kad jis pakliūtų į lašišų akiratį. Lašišažuvės į atabradus  atplaukia retai, todėl meškeriotojui pereinamų „karštų taškų“ mūsų pajūryje ne tiek daug kaip pas kaimynus. Tad kur kas perspektyvesnė D.Urnikiui atrodo Baltijos priekrantė Latvijos teritorijoje, nes čia į jūrą įteka daug upių ir upelių, kuriuose – lašišų ir šlakių nerštavietės. Lašišažuvės ties žiotimis koncentruojasi pavasarį ir rudenį, o žiemą į šiuos „karštus kraštus“ jas vilioja traukiančios neršti stintos bei kitos praeivės žuvys.

Klasikiniai lašišažuvių masalai – masyvios pleišto formos vartiklės, padengtos žalsva arba melsva emale

Baltijos priekrantėje lašišų ir šlakių tuntų aptinkama visur, kur susiburia smulkios jūros žuvys, tampančios lašišų grobiu. Nidos pliažuose balandžio-gegužės mėnesiais, knibžda smulkių vėžiagyvių, kurių sambūrių jau tris dešimtmečius nebeaptinkama Baltijos atabraduose nuo Melnaragės iki Šventosios. Pasmaguriauti vėžiagyvių tarp Nidos ir Sembos pusiasalio susiburia būtent smulkios jūros žuvys, tad nenuostabu, kad čia lašišų koncentracija didesnė nei kitur. Be to, lašišos nemėgsta drumsto vandens, o iš Kuršmarių į Baltiją srūvanti tėkmė kupina nešmenų. Kadangi drumsto vandens srautas pasuka į Palangos pusę, jūra iki Olando kepurės, o pučiant vakarų vėjams, ir iki Nemirsetos būna drumsta ir lašišos bei šlakiai aplenkia šį šleifą.

Saulėtomis dienomis prireikia variaspalvių  ir auksaspalvių  Cora-Z blizgių

Kibimo grafikas

Žiemą ir ankstyvą pavasarį Baltijos priekrantėje nuo Suomių įlankos iki Aistmarių sugaunama daugiau lašišų, o kovo-balandžio mėnesiais ir gegužę – šlakių. Lašišažuvių kibimo intensyvumas, D.Urnikio nuomone, priklauso nuo meteorologinių ir hidrologinių sąlygų maždaug 80 proc., todėl sunku kalbėti, kuriuo tiksliai pavasario periodu jis būna geriausias. Tačiau akivaizdūs kibimo pliūpsniai juntami, kai prie krantų atplaukia stintų ir strimėlių tuntai. Lašišažuvės tuo metu puotauja nuo ryto iki vakaro, tačiau dažniausiai tuo metu jas gaudyti spiningu sudėtinga dėl bangavimo jūroje ir žemos oro temperatūros. Tiesa, kai orai tampa šiltesni, o vėjų sezonas būna pasibaigęs antroje balandžio pusėje, pasitaiko labai puikių progų gaudyti lašišas ir šlakius, persekiojančius migruojančias strimėles, kuriuos tuo metu „braukia“ išilgai pakrančių už 200-300 m nuo vandens ribos. Paprastai tokius strimėlių būrius lydi kirų eskadrilė. Pagal sparnuočių pikiruotes galima sekti strimėlių tunto maršrutą ir nutaikyti momentą, kai jis atsidurs tokiu atstumu nuo spiningininko, kad bus įmanoma iki jo nusviesti blizgę. Patikėkite, netruksite įsitikinti, kad strimėlių tuntą eskortuoja lašišos ir šlakiai.

Klasikiniai lašišažuvių masalai – masyvios pleišto formos vartiklės, padengtos žalsva arba melsva emale

Kada geriausias laikas užmesti masalą? Čia negalioja taisyklė, kad geriausiai kimba auštant. Žiemą geriausias lašišažuvių gaudymo laikas – nuo pusiaudienio iki sutemų. Pavasarėjant kibimo grafikas ilgėja. D.Urnikio žodžiais, kovo-gegužės mėnesiais vaisingiausias laikas – tarp 8 ir 11 valandos ryto. Dažnai kuriuo nors momentu tarp pusiaudienio ir pavakariais tikėtinas trumpalaikis kibimo pliūpsnis. Kai vanduo ima šilti, lašišos dažnai medžioja ir vakarais. Tokia situacija ypač tikėtina, tomis dienomis, kai lašišažuvės neaktyvios. Nepaisant nulinio rezultato, rankų nuleisti neverta, nes lašišos priartėja prie kranto prietemoje, kai nebeįžiūrėsi, kur nuskrieja masalas. Pastebimą įtaką kibimui daro bangavimas: silpno bangavimo metu lašišos ir šlakiai aktyviau kimba dieną, per štilį – vėlai vakare.

Pilkerio tipo Zebco Slayer blizgė – būtina masalas, bangų mūša stiproka

Kitas faktorius – vandens skaidrumas. Lašišažuvės prastai kimba po audros, kol vanduo būna stipriai susidrumstęs. Kartais jūra nuskaidrėja tik po kelių dienų, tačiau tada lašišos ir šlakiai kimba labai intensyviai. Situacija danguje taip pat svarbi: kai virš galvos – nė debesėlio, lašišažuvės viešumos nemėgsta ir matinasi tik vėlai vakare, o štai apniukusiomis, šiltomis dienomis, ypač kai dulkia lietutis, lašišos kimba nuo ryto iki vakaro. Net jei oras tinkamas, o bangavimas vidutinis, niekada nepamirškite, kad žūklės rezultatą gali nulemti iš pirmo žvilgsnio nekrentančios į akis subtilybės, todėl pirmiausiai įsitikinkite, kad vanduo pasirinktoje vietoje – skaidrus. Jei vanduo, jūsų nuomone, drumstokas, paėjėkite pakrante ir už 400-500 m būtinai rasite ruožą skaidresnio vandens. Lygiai taip pat įsižiūrėkite į bangų mūšą – ten kur ji šniokščia stipriau – sekluma driekiasi toli į jūrą, ten, kur bangos tykesnės, neputoja, priekrantė gilesnė, todėl geriau rinktis būtent tokią vietą, nes lašišos čia atplaukia arčiau kranto. Ir niekada neskubėkite keisti vietą: lašišų meškeriojimo jūroje spiningu principas – metodiškai „šukuoti“ akvatoriją. Lašišos vietoje nestovi ir ankščiau ar vėliau užsuks ir į jūsų „apšaudomą“ plotą.

D.Urnikio nuomone, spiningavimui įsibridus pakanka vienos masalinės su tinkamai parinktais masalais

Pradžia – logikos suvokimas

Kad būtų aišku, kokie masalai tinkamiausi vilioti lašišas ir šlakius, brendant paplūdimio atabradu, reikia suvokti tokio žuvų gaudymo būdo logiką. Kas čia svarbiausia? Kiekvienas patyręs spiningininkas jums vienareikšmiškai atsakys, kad svarbiausias dalykas – masalo užmetimo distancija. Lašišažuvės labai retai įplaukia į atabradų teritoriją – jų zona prasideda nuo tos vietos, kur atabradas baigiasi ir į gelmę nusidriekia po vandeniu dugno šlaitas. Čia smulkmės susitelkimo vieta, vadinasi ir lašišų medžioklės zona.  Kadangi Baltijos priekrantėje Lietuvos teritorijoje – palyginti nedaug vietų, kur šis šlaitas – palyginti arti kranto, tai masalą užmesti būtina mažų mažiausiai 50-60 m, o neretai jį prireikia skraidinti 90-100 m. Kas nors kiek susipažinęs su masalų aerodinaminėmis savybėmis ir jų užmetimo technika, tam nereikia sakyti, kad guminukai, sukrės ar vobleriai, lašišažuvių gaudymui jūroje – nelabai tinkami masalai. Visų trijų minėtų masalų tipų modeliai, išskyrus stambius ir masyvius, skrieja palyginti netoli. Todėl realiai meškeriotojui tenka rinktis iš klasikinių blizgių ir devonų, tačiau pastaruosius jūroje pritaikyti gana sunku, o tai reiškia, kad pagrindinis lašišų ir šlakių gaudymo priekrantėje masalas – blizgė.

Gero kibimo momentais rytą galima sugauti net tris lašišas

Toliašaudis masalas

Kadangi masalo užmetimo distancija – vienas svarbiausių lašišų ir šlakių gaudymo jūros priekrantėje rodiklių, tai vadovaujantis, šia logika, svarbiausias masalo parametras – masė. Ekspertų nuomone, minimali lašišažuvių gaudymui naudojamų blizgių masė – 20 g. Kartu ji laikoma ir optimalia, nes naudojamos ir 25,  ir 30 ir net 50 g blizgės. Optimalia todėl, kad 20-25 g blizgės, nepriklausomai nuo jų rūšies, pasižymi patraukliausiu žaismu. Toliau yra kitaip – kuo blizgė masyvesnė, tuo mažiau išraiškingas jos žaismas. Žinoma, jei masalas naudojamas ne tėkmėje. Bet ir tai dar ne viskas – lašišų ir šlakių gaudymui tinkamiausios – vartiklės ir vingrės. Kodėl? Pasirodo, šių rūšių blizgių žaismas tikroviškiausiai imituoja potencialaus lašišažuvių grobio judesius ir elgseną. Antra, svarbi yra blizgių forma. Baltijos jūroje lašišų ir šlakių grobis – bretlingiai, stintelės, strimėlių ir vėjažuvių jaunikliai, o šių žuvų kūno forma primena peilio ašmenis. Todėl ir masalai turi būti panašios formos – ilgi ir siauri. Tokius masalus gamina ne viena firma, tačiau geriausiai pasikliauti klasikiniais masalais, tokiais kaip „Daiwa Megaforce“, „Cormoran Cora-Z“, „Yo-Zuri Taimentai“, „Zebco Impact“, „Zebco Slim“ serijų blizgės. 

Žvejo žinioms – Pranas Navalinskas „Meškeriotojo“ korespondentas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

Meškeriotojo žinynas: Baltijos lašišažuvės, gaudomos spiningu

1.     Salmo salar – Atlanto lašiša, pasirodanti prie krantų tik šaltuoju metų laiku. Ichtiologų duomenimis, Atlanto lašiša gali išaugti iki 40-45 kg svorio, bet į mūsų krašto upes neršti dažniausiai atplaukia 4-10 kg egzemplioriai. Tad tikėtina, kad priekrantėje tokių žuvų – dauguma.

2.     Salmo trutta trutta – šlakys arba jūros upėtakis, nuolat gyvenantis priekrantėje. Šlakys – pagrindinis meškeriojimo Baltijos priekrantėje objektas. Ši žuvis pasiekia 10-12 kg, bet dažniausiai sugaunami 1-5 kg egzemplioriai.

3.     Salmo gairdneri irideus –vaivorykštinis upėtakis. Šios žuvys kažkada nusirisdavo į jūrą iš upių, kur būdavo įveisiamos, jas bandyta introdukuoti vakarinėje Baltijos dalyje, o dabar jų gausiau šiaurinėje jūros akvatorijoje, į kurią vaivorykštukai pasprunka iš Suomijos ir Švedijos teritoriniuose vandenyse veikiančių atviroje jūroje žuvininkystės fermų. Šiaurės Amerikoje užregistruoti per 20 kg svėrę egzemplioriai, tačiau mūsų platumose dažniausiai pasiekia maksimalų 6 kg dydį.

Publikuota: 2012 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Senojo stiliaus vergai

Dabar lingvistinės vingrybės niekam nerūpi, nes grundalai-skorpenos-drakoniukai kimba kaip pašėlę. Todėl visi netikėtą laimikį gaudo ir neša namo. Tuo labiau, kad jis pasižymi puikiomis kulinarinėmis savybėmis. Pasak Palangos meškeriotojų, per dieną galima sumeškerioti kibirą žuvų-atėjūnių, tačiau tokiu laimikiu gali pasigirti tik tie, kurie užsiima ankstyvą rytą 5-10 metrų tilto gabalą ir išrikiuoja jame 10-20 dugninių. Šis vaizdelis atrodo iš šono gana primityviai ir nepatraukliai, nes įrankiai – prieštvaniniai, o jų montažai – tokie pat primityvūs.

Kol kas Palangoje dar maža poilsiautojų, tad ir užsieniečių – vienas kitas, tačiau jų vis tik pasitaiko. Vienas pažangaus meškeriojimo stiliaus šalininkas iš uostamiesčio pasakojo, kad praėjusį savaitgalį teko matyti, kaip, jo spėjimu, prancūzas su savo širdies dama kraipė galvą, regėdamas kažkieno išstatytą palei tilto turėklus prieštvaninių dugninių bateriją. Žmogui į galvą netilpo, kad Europos viduryje kažkas dar meškerioja tokiais barbariškais įrankiais. Juk net ir prancūzas suvokia, kad mūsų šalyje vis dėlto reikia laikytis nustatytų meškeriojimo taisyklių, o dugninių baterijos į jų rėmus akivaizdžiai netelpa. Kita vertus, aplinkosaugos inspektoriai Palangos tiltą irgi apeina ratu, tad niekam ir į galvą neateina, kad tokiu būdu gaudyti žuvis – neleistina.

Apsamanojusios dugninės – neveiksmingos

Bet svarbiausia, kad apsamamojusios dugninės ne tik akis bado, tačiau yra gana neveiksmingos ir žuvį gaudo, vadinamuoju „apgraibos“ metodu. Tai reiškia, kad meškeriotojas, užmetęs dešimtą dugninę, eina traukti pirmosios, tikėdamasis, kad kažkas jau užkibo. Jei kabliukas – tuščias, jis vėl užmeta masalą ir traukia kitos dugninės montažą… Ir taip nepabaigiamą skaičių kartų… Žinoma, laikas nuo laiko vienas kitas rajūnas pastebi masalą ir praryja jį su kabliuku, tačiau praryja taip giliai, kad tas tik per stebuklą vėl pro išeinamają angą neatsidūria lauke.

Palangos tiltas dabar išgybena meškeriotojų antplūdį – kimba galbūt grundalai, o gal jūrų pūgžliai, vadinami skorpenomis

Toks meškeriojimas – aklas, tačiau jis vietinius tenkina jau vien todėl, kad jie, užsiėmę didelius tilto perimetro plotus, atsainiai stebi, kaip atvykę iš kitų vietovių meškeriotojai bando prisiglausti kur nors kamputyje. Šis vaizdas, matyt, rafinuota smaginimosi priemonė. Na, o tie „kampučiai“ dažniausiai – neperspektyvios vietos, kur sunku užmesti masalą, kad valas nesusikryžiuotų su dugninių iš „baterijų“ valais, arba tos vietos, kur nesibūriuoja žuvys. Tačiau atvykėliai vis tiek įsigudrina šluostyti nosis vietiniams „autoritetams“, nors dažnai meškerioja tik viena, o ne dešimčia dugninių. Kodėl? Jokio stebuklo čia nėra – pažangiečiai (girdėjau vietinius juos taip vadinant) naudoja efektyvius šiuolaikinius įrankius ir veiksmingas meškeriojimo jūrine dugnine metodikas.

Tilto turėklai – prasta meškerės atrama, todėl „feeder“ dugninėms tinkamesnis trikojis „Quantum Light Sea Tripod“

Maksimalus skaičius – dvi dugninės

Kodėl naujoviški įrankiai, pvz., „feeder“ tipo dugninės su lanksčiomis viršūnėlėmis, atliekančiomis kibimo signalizatoriaus funkciją arba „allround“ tipo universalios meškerės (tiek teleskopinės, tiek sudurtinės) , kuriomis užmetami montažai (gramzdas ir pavadėliai su kabliukais, ant kurių užverti masalai) pranašesnės už „kuolus“. Beje, nesvarbu ar „kuolo“ tipo dugninės paveldėtos iš praėjusio amžiaus arsenalo ar jos – turguje pirkti kiniški „teleskopai“? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą, atpasakodamas meškeriojimo vienais ir kitais fazes ir lygindamas jas tarpusavyje.

Per dieną dalima prigaudyti apetitiškų žuvų visą kibirą

„Kuolu“ švystelimas į jūrą gramzdas, kurio svoris turi būti toks, kad bangavimas, sudarantis nemažą valo spaudimą, negalėtų pajudinti iš vietos užmesto dugninės montažo. Kitaip gresia kelių dugninių valų susimazgymas. Kadangi keisti gramzdus, kad jie atitiktų tą dieną kilusio bangavimo stiprumą, vietiniai nesivargina, tad net per štilį meškerioja dugninėmis, kurių gramzdų neišjudina net ir keturbalis bangavimas. Na, o kad jį pavilktų skorpena ar dviejų šimtų gramų grundalas, dažnai sveriantis mažiau už gramzdą, nėra nė mažiausių šansų. Žodžiu, masalas užmetamas ir paliekamas „nokti“ iki to laiko, kol meškeriotojas nutaria ištraukti jį, t.y., patikrinti, ar kas neužkibo. Toks meškeriojimo įnagis neteikia meškeriotojui jokios informacijos, t.y., nesignalizuoja apie kibimą. Meškeriojimo nuo tilto sąlygos – specifinės: tai pusiau vertikalus būdas, nes valas sminga į vandens storymę maždaug 60-70 laipsnių kampu, todėl valas gali perteikti tik bangavimo sukeliamus virpesius. Žuvies timptelėjimų, kai jie palyginti silpni, niekaip nepamatysi. Net pačios primityviausios nuo kranto užmetamos dugninės – daug pranašesnėje padėtyje: valas sminga į vandenį dvigubai smailesniu kampu, o užmetimo distancija – keleriopai didesnė, todėl pagal valo virptelėjimus patyręs meškeriotojas gali nustatyti, jog kimba žuvis ir netgi spėti, kad ji jau užkibo. Meškeriojant nuo tilto ar molo reikalinga pasitelti daug patikimesnius ir subtilesnius kibimo signalizacijos metodus.

Vienas jų – standartinė lanksti viršūnėlė, kuri, įtempus tinkamai valą, puikiai perteikia kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo. Šiemet naudoju tokiam meškeriojimui naują „Cormoran Distance Feeder“ (3,60 m – red. past.), kuriuo galiu užmesti svarelius iki šimto gramų. Komfortiškai žūklei normaliu oru to visiškai užtenka. Tačiau meškeriojant šiuolaikine dugnine, tilto turėklai, kurie tarnauja atrama prieštvaninėms dugninėms, visiškai netinkamas laikiklis normaliam įrankiui. Todėl būtinai reikia turėti paprastą lengvutį trikojį „Quantum Light Sea Tripod“, talpinantį porą meškerykočių.

Trikojį galima pareguliuoti taip, kad dugninė atsidurtų kuo horizontalesnėje padėtyje. Tada kibimas pastebimas dar geriau.

Kita signalizavimo versija, kurią naudojau pernai, taip pat efektyvi: nuo tilto meškeriojau lengvu jūriniu spiningu „Daiwa Exeler 2.10“. Jis parankus tuo, kad  juo galiu užmesti svarelius iki 180 g, o tai labai svarbu, kai bangavimas stiprokas. Tad manau, kad jau supratote, jog šį įnagį, suderintą su gerą trauką turinčia „Zebco Torrent“ rite, naudoju nekomfortiškomis meškeriojimo nuo tilto sąlygomis. Nuo molo meškerioti šiuo įrankiu nepatarčiau. Na, o kad matyčiau kibimą, panaudojau seną molėtiškių meškeriotojų išradimą – 60 cm ilgio sargelį, kuris skirtas iš valties vertikaliai gramzdinamu masalu gaudyti karšius. Meškerioti ežere tokie sargeliai, tvirtinami prie trumpų meškerkočių daromi gana lankstūs, o žūklei jūroje reikalingas stangrokas sargelis. Jis tvirtinamas dviem būdais – tiesiai ir tampa meškerykotį prailginančia dalimi, arba taip, kad tarp jo ir meškerykočio – 90 laipsnių kampas. Abu variantai neblogi. Tokiam įnagiui įtvirtinti trikojis irgi tinka, tačiau daug parankesnis prie turėklo tvirtinamas specialus laikiklis su atlenkiamais antgaliais Žinoma, įmanomi ir kitokie signalizavimo būdai – sargelis, tvirtinamas prie didžiojo meškerykočio valo žiedo, netgi sargelis, kuris per kelias minutes padaromas iš degtuko ir gumytės plaukams susegti (gumytė užmaunama ant viršutinės rankenos dalies, po ja pakišamas degtukas taip, kad vos centimetras su galvute kyšotų išorėje, po ta dalimi pakišamas. Kai užkibusi žuvis trukteli valą, jis iššoka lauk. Tai ženklas, kad žuvis jau gali būti užkibusi. Tačiau, kad ir kokį kibimo signalizatorių naudotumėte, jis veiksmingai nefunkcionuos, jei dugninės montažas bus netinkamas.

Montažo ypatumai

Nuo Palangos tilto grundalus ar skorpenas gaudantys meškeriotojai naudoja dažniausiai primityvų montažą, susidedantį iš svarelio ir vieno arba dviejų pavadėlių su kabliukais. Dažnai vienas pavadėlis tvirtinamas prie svarelio, o kitas – prie valo virš jo. Kad ir kokią versiją pasirinktumėte, tačiau patariu pavadėlius su kabliukais tvirtinti tik virš svarelio. Tada valas kibimą gerai perteikia kibimo signalizatoriui. Pati paprasčiausia dugninės montažo schema – kiaušinio arba slidės formos svarelis su įlietu smaigalyje sukučiu, prie kurio auselės tvirtinamas valas. Virš svarelio maždaug  40-50 cm atstumu tvirtinamas trišakis sukutis, prie kurio šoninės auselės prisegamas pavadėlis su kabliuku.

Jei naudosite „Zebco“ montažus su pentinais, niekada nesusipainios pavadėliai

Tačiau aš pats nesivarginu gaminti montažus, o perku labai patikimą „Zebco“ montažą, susidedantį iš valo atkarpos su sukučiais galuose. Prie valo lygiais intervalais pritvirtinti trys pentinai (paternoster – angl.), tačiau ne metaliniai, o plastikiniai. Prie pentinų pritvirtinti 10 cm pavadėliai su kabliukais. Toks montažas net ir dideliam bangavimui esant ar pučiant stipriam vėjui niekada nesusimazgo. Užkibusios žuvys jo taip pat negali sumazgyti, o štai kibimas juntamas visada. Kai tik žuvis ima ryti masalą, kibimo signalizatorius „įsijungia“, nes tarp žuvies ir jo – tiesioginis kontaktas. Čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl viena dugnine galima sumeškerioti daugiau žuvies nei vietinis sugauna dešimčia? Meškeriotojas, stebintis „sargelį“, gali laiku pakirsti žuvį, greitai ją ištraukti ir vėl užmesti masalą. Gali, kaip mačiau darant keletą patyrusių meškeriotojų, palaukti, kol užkibs dvi ar net trys žuvys ir tik tada ištraukti montažą. Tai ne aklas, o smagus ir prognozuojamas meškeriojimas, puikiai žinant, ar tau pavyko pakirsti kimbančią žuvį, ar ne, o tai reiškia , kad „pažangietis“, nesudarydamas jokių nepatogumų aplinkiniams, įsitaisęs ant kėdutės, besišnekučiuodamas su kolega ar jį atlydėjusiu asmeniu, per tą patį laiką ištraukia žymiai daugiau „statistinių vienetų“ nei atsitiktiniu metodu meškeriojantis vietinis. Antra, minėtuose montažuose naudojami tik ilgakočiai kabliukai, kuriuos daug lengviau išsegti iš žuvies žiomenų, o tai irgi taupo meškeriojimo laiką.

Pranas Liubinskas

specialiai „Ž.Ž.“ iš Palangos / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

Publikuota: 2012 Balandis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Pirmą kartą su fenomenaliu šapalų rajumo atveju susidūriau, meškeriodamas Šventojoje. Plaukdamas valtimi, pakrantėje pamačiau spiningininką, kurio rankose kaip vandens pompos rankena pulsavo meškerykotis. Stabtelėjau atokiau ir stebėjau veiksmą, kol į krantą buvo ištrauktas laimikis. Tada priplaukiau arčiau ir pasiteiravau kas užkibo. Pasirodė, jog stambus šapalas. Pats laimikiu pasigirti negalėjau, todėl buvo labai įdomu, kokiu masalu pavyko sugundyti akivaizdžiai pusantro kilogramo sveriantį šapalą? Naujasis pažįstamas parodė man penkiacentimetrinį modelį, kurio forma priminė širšės kūną su anties galva, tačiau labiausiai stebino iš gaidžio plunksnų padaryti sparnai, styrantys abipus masalo kupros. Tokio modelio savo masalinėje neturėjau, todėl paklausiau, kaip jis vadinasi. Pasirodė, jog „Slavko Bug“ ( gamintojas – japonų kompanija Yo-Zuri).

Kitos savaitės viduryje aplankiau gerą dešimtį meškeriojimo įrankių parduotuvių Kaune, kol pagaliau „Romados“ filiale išvydau modelį, kuriuo šapalus viliojo sutiktasis spiningininkas. Pardavėjas nė kiek nenustebo, kai paaiškinau norą pirkti du šio masalo egzempliorius, ir pasiteiravo, ar ne į Šventąją šapalų gaudyti susiruošiau. Pasirodė, jog jau antrą sezoną „Slavko Bug“ – sėkmingiausias šapalų viliokas Šventojoje ir didelės paslapties čia nėra. Tą kartą išsirinkau dvi širšes – gintarinę, skaidriu korpusu, o antrą – raudongalvę. Rezultatas pranoko lūkesčius – jau pirmoji išvyka buvo apvainikuota trimis šapalais, nors iš pradžių „Slavko Bug“ žaismas pasirodė keistokas. Manau, kad toks įspūdis liko ne man vienam, nes kai matai chaotišką voblerio vinguriavimą, kurio metu jis dar plasnoja sparneliais, supranti, kad tai – kažkas kokybiškai naujo ir visiškai skirtinga nuo ritmingų žuveles imituojančių voblerių judesių. Tačiau po pirmo netikėto kaip šūvis kibimo, tampa aišku, kad „Slavko Bug“ žaismas – ypatingai ir labai tikroviškai imituojantis stambios vandenin įkritusios širšės blaškymąsi, kai ji šlapiais sparnais iš paskutinųjų bando pakilti.

Dabar „Slavko Bug“ modeliu šapalus gaudau jau šeštą sezoną. Vobleris pasirodė esąs veiksmingas ne tik Šventojoje, nors pagrįstai vietinių spiningininkų laikomas upės modeliu, bet ir Šešupėje. Kiekvieną sezoną joje man pavyksta „Slavko Bug“ modeliu sugundyti kelis egzemliorius, kurie per plauką nesiekia 2 kg, bet manau, kad man kada nors pavyks šią ribą peržengti. „Slavko Bug“ gaminamas 3 dydžių – 55 mm (3,5 g), 65 mm (5 g) ir 70 mm (7 g). Parankiausias šapalų viliojimui 55 mm modelis. Bandžiau didesniuosius, tačiau jais gundosi dažniausiai vidutiniokės lydekos, kurios, matyt, irgi nevengia užkandžiauti širšėmis.

Ramūnas Masilionis Kaunas/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

Redakcijos komentaras:

Dėkojame šio laiško autoriui, pasidalinusiam unikalia šapalų gaudymo „Slavko Bug“ vobleriais patirtimi, apie kurią iki šiol neturėta bveik jokios informacijos. Kviečiame ir kitus meškeriotojus papasakoti savo įspūdžius apie įvairių žuvų gaudymą „Yo-Zuri“ vobleriais. 

Siūskite savo laiškus marius@romada.lt. Geriausias rašinys bus abdovanotas " Romada " ir " Žvejo Žinios " prizais.

Publikuota: 2012 Balandis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Voblerių paskirtis – margumynas

Kad žūklė būtų ne tik veiksmingesnė, bet ir labiau kryptinga, koncentruota, jau kelintą sezoną praktiškai esu įdiegęs ir naudoju masalų, pirmiausiai voblerių atrankos metodą, padedantį juos panaudoti tiksliai pagal paskirtį. Žinoma, tam reikės sugaišti kažkiek laiko ir pertvarkyti masalinių turinį. Visai nebūtina plaukiant velkiauti tempti su savimi į valtį visą žūkladėžę, kur laikomi visiems žūklės atvejams reikalingi vobleriai. Sutikite, kad daug patogiau pasiimti masalinę su 10-15 modelių. Vietos užims mažiau, o pasirinkimo kančios sumažės tiesiogiai proporcingai masalinės kiekybiniam turiniui. Tik, kaip minėjau, reikia praleisti keletą vakarų atrenkant masalus ir iš anksto apgalvojant spiningavimo viename ar kitame vandens telkinyje modelį. Be jokios abejonės, be ypatingų pastangų suformuosite masalinės turinį upėtakių ar salačių gaudymui, o štai universalus rinkinys plėšriųjų žuvų viliojimui vobleriais  iš valties arba nuo kranto tam atvejui, kai masalai užmetami, daug keblesnis uždavinys.

Universali versija

Norint turėti universalų voblerių rinkinį, kuris neapsunkintų kišenės ir būtų lengvai ir suprantamai naudojamas, galima rinktis du variantus: pirmas, tai susimodeliuoti įvairias žūklės situacijas ir palaipsniui atrinkti joms tinkančius voblerius, kuriais bus galima pasiekti reikiamą tikslą. Pamenu, kaip vieną sezoną ieškojau, kaip išspręsti vieną problemą, o tiksliau surasti būdą, kaip tinkamai nugramzdinti ir plukdyti voblerį, stovint ant aukšto upės kranto. Padėtį komplikuoja tai, kad krantas tokiose vietose dažniausiai – smėlėtas skardis, kuriuo prie vandens nenusileisi. Išbandžiau įvairius voblerius-grimzlius, tačiau norimo efekto nepasiekiau, kol netoptelėjo į galvą, kad tokiose situacijose galima sėkmingai panaudoti ilgaliežuvį „Daiwa SC Shiner“, lengvai neriantį į 5 m gelmę. Atėmus 4-5 m skardžio aukščio, kaip tik  išeidavo tas reikalingas panėrimo į gelmę metras. Svarbiausia, kad minėtu masalu visa tai galima buvo atlikti ne tik nesudėtingai, bet ir elegantiškai.

„Daiwa SC Shiner“ (4 cm, 2,7 g) – veiksmingas šapalų, ešerių, meknių, upėtakių ir šlakių viliokas, kurį galima nugramzdinti duburius

Po pažinties su „Daiwa SC Shiner“ modeliu atkreipiau dėmesį, kad šios kompanijos Škotijos padalinio kataloge pateikiama pagal naują koncepciją sudaryta voblerių kolekcija. Praktiškai tai reiškia, kad joje – būtinas minimumas voblerių, kurių visiškai pakanka žūklei iš valties ar nuo kranto. Šią kolekciją galima laikyti etaloniniu pavyzdžiu, kiek voblerių reikia pasiimti į vieną išvyką. Tai kaip tik ir yra antrasis, lengviausiai įgyvendinamas kelias suformuoti reikiamą voblerių gamą. Pradedame skaičiuoti: pirmas joje – klasikinis „shad“ tipo vobleris „Daiwa Classic Shad“ (7 cm, 0,5 g) pasižymintis agresyviu žaismu. Praktiškai šis vobleris – universalus masalas vilioti lydekas ir ešerius visur, kur gelmė ne mažesnė kaip 1m. Reikalui esant, „Classic Shad“ galima panaudoti kaip velkės masalą, nes jis paneria 6m.

„Daiwa Classic Shad“ (7 cm, 10,5 g) – universalus agresyvaus žaismo vobleris plėšriųjų žuvų žūklei vidutinėje gelmėje

Antras modelis toje gamoje – jau minėtas „Daiwa SC Shiner“ (4 cm, 2,7g), idealiai tinkantis ežere vilioti ešerius, o upės duburiuose šapalus, meknes ir ešerius. Trečias, suprantama, klasikinis „minnow“ tipo vobleris „Daiwa DB Minnow SP“ (viena versija – 9 cm, 10 g, antra versija – 11 cm, 13,5 g). Tai universalus masalas gaudyti lydekas, sterkus, stambius ešerius vidutinio gylio žūklavietėse. Ketvirtas, hibridinis vobleris, turintis „shad“ ir „crank“ voblerių savybių. „Daiwa Shad Master“ (6 cm, 7 g), kuris priešingai nei anksčiau minėti vobleriai yra ne pakimbantis gelmėje neutralas, o tikrų tikriausias plūdurus modelis, kurį gali nuplukdyti po pasvirusiomis šakomis. Šiuo agresyvaus žaismo vilioku gundomos lydekos, ešeriai, salačiai, šapalai, meknės. Ypač efektingas modelis – „Foil Perch“, dekoruotas ypatinga hologramine danga ir labai tinkamas riboto apšvietimo sąlygose bei prietemoje vilioti plėšriąsias žuvis.

„Daiwa DR Minnow“ (9 cm, 7 g) – vienas iš nedaugelio voblerių, tinkamų tvičinguoti gelmėje iki trijų metrų

Na, o penktas, ypatingas modelis „Daiwa DR Minnow“ (9 cm, 7 g), kurį specialistai vadina tvičingo instrumentu. Šis modelis – visavertis plūdurus modelis, paneriantis 3 m, todėl tai vienas iš nedaugelio modelių tinkamų plukdyti tvičingo metodu gelmėje. Toks modelis – vienas pagrindinių spiningininko instrumentų tiek ežere, tiek upėje.

„Daiwa DB Minnow“ (9 cm, 10 g) – puikus tvičingo instrumentas, kuriuo viliojamos lydekos, sterkai, ešeriai, salačiai

Paskutinis šioje kolekcijoje – masyvus „Daiwa Salt Pro Minnow“ (15cm, 31,5 g), modelis, kuris daug kuo panašus į universalųjį „Daiwa DR Minnow“, tačiau jo žaismas – lėtesnis, voblerio judesiai plastiškesni. Šis masalas skirtas gaudyti stambias, vadinamąsias trofėjines  žuvis – stambias lydekas, sterkus, tinka jis šamų žūklei. Visi šie „Daiwa“ vobleriai – penkių spalvinių versijų. Jei pasirinksite tinkamos spalvos šių voblerių modifikacijas, kurios tiktų ten, kur meškeriosite, šių masalų gamos visiškai pakaks kuo puikiausiai išsiversti įvairiausiose situacijose.

Specialiai „Žvejo žinioms“ – Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

Publikuota: 2012 Balandis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Turėsime Meškeriotojo bilietą

Statistika rodo, kad kovo mėnesį vos ne visi šalies meškeriotojai apsirūpino meškeriojimo leidimais, suteikiančiais teisę gaudyti žuvis neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose. Tai padaryti juos paskatino galimybė sutaupyti, nes nuo kovo 30 d. tokių leidimų kaina padidėjo daugiau kaip keturis kartus.Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno teigimu, dabar tokių popierinių leidimų meškerioti  neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose, kurie buvo išrašomi jų išdavimo vietose nebeliks. Antra, meškeriotojui nebereikės iš pradžių eiti į banką ir sumokėti žyminį mokestį, o gautą kvitą pristatyti leidimą išduodančiai institucijai ar platintojui.

Labai džiugu, kad ALIS sistemos kūrėjai, įsiklausė į nemažos dalies meškeriotojų siūlymus, kurie pernai buvo paskelbti žurnale „Meškeriotojas“, „Žvejo žiniose“ bei įvairiose meškeriojimo svetainėse, sunorminti meškeriojimo srities terminologiją, kad būtų aiškiai atskirtos meškeriojimo laisvalaikiu ir verslinės žvejybos sąvokos bei apibūdinimas. Iki šiol tiek verslinės žūklės leidimai, tiek meškeriojimo leidimai buvo vadinami žvejybos leidimais arba sinoniminiais žodžiais. Tai neatitinka tikrovės, nes pagal lietuvių  kalbos normas žuvų gaudymas ne versliniais įrankiais vadinamas tik vienu daiktavardžiu – meškeriojimas (nuo meškerė – red. pats) , o žuvų gaudymas versliniais įrankiais – žvejyba. Plačiai naudojami žodžiais – žūklė, žvejonė, žūklavimas ir kiti – tik žodžio žvejyba sinonimai ir reiškia tik žuvų gaudymą versliniais įrankiais. Todėl nuo šiol leidimas meškerioti bus vadinamas Meškeriotojo bilietu. Tai sveikintina pradžia proceso, kuris pagaliau leis atskirti iki šiol daug kam, o ypač biurokratiniams sprendimams priimti naudingą žvejybos (sinonimas – žūklė) ir meškeriojimo terminų bei sąvokų painiojimą. Dabar tampa aišku, kad ne versliniais įrankiais žuvis gaudantis asmuo – tai meškeriotojas, o verslininkas – tai žvejys, žūklys, žvejoklis ir t.t., žuvis gaudantis versliais įrankiais

Teks naudotis e.bankininkyste

Meškeriotojo bilietą elektroniniu būdu galės įsigyti bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo. Tačiau nedėrėtų panikuoti ir tiems, kurie to padaryti negali arba jiems tai pernelyg sudėtinga. Neturintieji galimybių patys Meškeriotojo bilietą nusipirkti elektroniniu būdu galės jį įsigyti iš tokias paslaugas teiksiančių meškeriojimo reikmenų parduotuvių ar kitų meškeriojimo bilietų platintojų. Licencijos gaudyti lašišas, šlakius, žiobrius ar sykus, išduotos pagal senąją tvarką. iki š. m. kovo 30 d.  galios ir suteiks teisę meškerioti iki juose nustatyto termino, o ankstesni žūklės leidimai, išduoti iki š.m. kovo 30 d. taip pat galios iki nustatyto termino, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 30 d. Beje, pagal naują tvarką licencijos limituotam meškeriojimui vadinsis Meškeriotojo kortele.

Kaina ir galiojimas

Nuo šiandien pasikeitė ne tik leidimų meškeriojimui išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyjenebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Nuo kovo 30 d. leidimų meškeriojimui – Meškeriotojo bilietų kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Meškeriotojai už metinį Meškeriotojo bilietą meškerioti neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose mokės 50 Lt, mėnesinį – 20 Lt, dviejų parų –5 Lt.

Kur galios Meškeriotojo bilietas?  Meškeriotojo bilietas nesuteiks teisės meškerioti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų gaudyti žuvis išnuomotuosetelkiniuose kainas nustatys jų naudotojai, tačiau jos neturės būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.Leidimus meškerioti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose galima bus įsigyti dvejopai – elektrininiu būdu arba pas žūklės ploto nuomotoją.

Visos lėšos, gautos už leidimus meškerioti neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose,
bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti
ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.

Nemokamai meškerios jaunoji karta.

Teisę meškerioti nemokamai turės vaikai ir paaugliai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji. Teisę nemokamai meškerioti žūklės ploto naudotojai galės nustatyti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, vietos gyventojams.

Pasak V.Graičiūno, praėjusių metų pabaigoje priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos nustato
maksimalias kainas už intensyviai veisiamų žuvų žvejybą – iki šiol licencijų kainas galėjo nustatyti
patys žūklės ploto naudotojai.Pagal naujas įstatymo nuostatas žūklės ploto naudotojai, vandens
telkiniuose įveisę didelius kiekius žuvų ir organizavę limituotą žvejybą, už vienos paros žvejybą
tokiame telkinyje galės imti ne daugiau 50 Lt.

Lašišas, šlakius ir kitas limituojamas žuvis bus galima gaudyti sumokėjus tą patį, kaip ir iki
šiol mokestį – 10 Lt už dieną, 30 Lt už savaitę ar 50 Lt už mėnesį. Vaikai iki 16 metų, senatvės
pensininkai ir neįgalieji turės nemokamą ir limituotos žvejybos teisę, tačiau jiems gali būti
nustatytos kitokios žvejybos sąlygos (pvz., tik nelimituojamų žuvų žvejyba, žvejyba sugaunant
ir paleidžiant ir pan.).

Sekite mūsų informaciją – detalesnę versiją iš Aplinkos ministerijoje vykusios konferencijos, kurioje buvo pristatyta ALIS, Meškeriotojo bilietas bei Meškeriotojo kortelė pateiksime artimiausiomis dienomis.

Specialiai „Žvejo žinioms“ – Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Kopijuoti, be romada.lt leidimo griežtai draudžiama !

Publikuota: 2012 Kovas Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Pradžia – logikos suvokimas

Kad būtų aišku, kokie masalai tinkamiausi vilioti lašišas ir šlakius, brendant paplūdimio atabradu, reikia suvokti tokio žuvų gaudymo būdo logiką. Kas čia svarbiausia? Kiekvienas patyręs spiningininkas jums vienareikšmiškai atsakys, kad svarbiausias dalykas – masalo užmetimo distancija. Lašišažuvės labai retai įplaukia į atabradų teritoriją – jų zona prasideda nuo tos vietos, kur atabradas baigiasi ir į gelmę nusidriekia po vandeniu šlaitas.

Čia smulkmės susitelkimo vieta, vadinasi ir lašišų medžioklės zona.  Kadangi Baltijos priekrantėje Lietuvos teritorijoje – palyginti nedaug vietų, kur šis šlaitas – palyginti arti kranto, tai masalą užmesti būtina mažų mažiausiai 50-60 m, o neretai jį prireikia skraidinti 90-100 m. Kas nors kiek susipažinęs su masalų aerodinaminėmis savybėmis ir jų užmetimo technika, tam nereikia sakyti, kad guminukai, sukrės ar vobleriai, lašišažuvių gaudymui jūroje – nelabai tinkami masalai. Visų trijų minėtų tipų modeliai, išskyrus stambius ir masyvius, skrieja palyginti netoli. Todėl realiai meškeriotojui tenka rinktis iš klasikinių blizgių ir devonų, tačiau pastaruosius jūroje pritaikyti gana sunku, o tai reiškia, kad pagrindinis lašišų ir šlakių gaudymo priekrantėje masalas – blizgė.

Vartiklės ir vingrės

Kadangi masalo užmetimo distancija – vienas svarbiausių lašišų ir šlakių gaudymo jūros priekrantėje rodiklių, tai vadovaujantis, šia logika, svarbiausias masalo parametras – masė. Ekspertų nuomone, minimali lašišažuvių gaudymui naudojamų blizgių masė – 20 g. Kartu ji laikoma ir optimalia, nes naudojamos ir 25, 30 ir net 50 g blizgės. Optimalia todėl, kad 20-25 g blizgės, nepriklausomai nuo jų rūšies, pasižymi patraukliausiu žaismu. Toliau yra kitaip – kuo blizgė masyvesnė, tuo mažiau išraiškingas jos žaismas.

Blizgė Yo-Zuri Tamentai F708 28gr DHG Lašišinė

Žinoma, jei masalas naudojamas ne tėkmėje. Bet ir tai dar ne viskas – lašišų ir šlakių gaudymui tinkamiausios – vartiklės ir vingrės. Kodėl? Pasirodo, šių rūšių blizgių žaismas tikroviškiausiai imituoja potencialaus lašišažuvių grobio judesius ir elgseną. Antra, svarbi yra blizgių forma. Baltijos jūroje lašišų ir šlakių grobis – bretlingiai, stintelės, strimėlių ir vėjažuvių jaunikliai, o šių žuvų kūno forma primena peilio ašmenis. Todėl ir masalai turi būti panašios formos – ilgi ir siauri.

Blizgė Cora-Z LONG DISTANCE FLIGHT Cormoran

Kur kas demokratiškesnis dalykas lašišažuvėms skirtų masalų spalva, tačiau, kad būtų aiškiau, panagrinėkime konkretų pavyzdį. Kompanijos „Daiwa“ Škotijos padalinys gamina Anglijoje ir daugelyje Europos šalių labai vertinamą blizgių „Daiwa Megaforce“ seriją, skirtą gaudyti lašišas, šlakius ir upėtakius. Jei atmesime lengvesnius modelius, skirtus vidaus vandenims, ir išskirsime iš minėtos serijos tik masyviausius, tai tarp toliašaudžių modelių iškart į akis kris laiba kaip silkutė blizgė „Megaforce Charger“ (11 cm, 21 g), kurios klasikinė versija – žydrai sidabrinė, tačiau šios blizgės gamoje rasime dar tris modelius, kurių spalvinimas imituoja vaivorykštinio upėtakio jauniklį, ryškų ešerį („Fire Tiger“, skumbrės jauniklį, bei ketvirtą rausvai juoda spalva margintą fantazinį modelį. Ši blizgė – tipiška vartiklė, t.y., plukdoma vinguriuoja nežymiai, tačiau labai efektingai vartosi nuo šono. Taip bangų mūšos zonoje elgiasi daugelis masalinių žuvelių – kas akimirką keičia judėjimo kryptį ir blykčioja šoneliais.

Kita šios serijos labai vykusi blizgė – vartiklė „Megaforce Raider“, kurios spalvinė gama – identiška ankstesnio modelio gamai . Ši blizgė rekomenduojama tada, kai jūroje štilis. Gyvas, gana energingas šio masalo žaismas pukiai vilioja lašišas ir šlakius tykiu oru. Trečioji serijos blizgė forma imituoja vėjažuvės jauniklį arba tobį. Šią tipišką vartiklę rekomenduojama naudoti tuo laikotarpiu, kai priekrantėje ima būriuotis vėjažuvės. „Medgaforce“ seriją vainikuoja klasikinė vingrė, kuri Baltijos meškeriotojams pažįstama labai seniai – tai „tobio“ tipo blizgė „Megaforce Hunter“ (9 cm, 17 g), kuri labai išraiškingai vinguriuoja viduriniame vandens sluoksnyje, kur lašišos aptinga daugiausiai grobio.

„Daiwa Megaforce“ klasikinių blizgių serija skirta gaudyti lašišas priekrantės zonoje.

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Kovas Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Filosofinis požiūris

Kibimo laukimas – pati geriausia būsena apmąstyti, kas įvyko ir kas pasikeitė per mėnesius, kurie prabėgo nuo praėjusių metų pirmledžio. „Neabejoju, kad nemažai daliai meškeriotojų rūpi ne tiek laimikis, kiek pats procesas, galimybė praleisti kelias valandas skendint mintyse, – tikino mane Vajuonio ežero meškerotojas Rimtautas Poškus. – Neabejoju ir tuo, kad tomis akimirkomis ne tik matuojamas nueitas kelias, bet ir gimsta sumanymai, aplanko idėjos, tikriausiai priimami sprendimai, kuriems sunku buvo ryžtis kasdienybės apsuptyje“.

Pirmoji išvyka ant ledo – virsmo ženklas, žymintis dar vieną gyvenimo atkarpą. Kad suvoktum jo esmę, reikia parymoti prie eketės vėjų pagairėje, o sidabrašonė kuoja tikrai nepraplauks pro masalą, sargelis nulinks ligi pat tamsuojančio eketėje vandens, ir pakirtęs pajusi, kaip įsitempė plonytis valas.

Plauko tuntais

Meškeriotojų patirtis rodo, kad kuojos paprastai plauko būreliais. Stambiosios po kelias, vidutinių būrelyje – pora dešimčių sidabrašonių, o mažosios šmirinėja po įlankas didžiuliais tuntais. Todėl, jei užkibo pirmoji kuoja, reikia elgtis tyliai, kad nenubaidytum būrelio. Na, o pagal pirmosios ištrauktos žuvies dydį galima spręsti, kokio kalibro kuojos susibūrė prie eketės.

Dažnai pasitaiko, kad po pirmosios kuojos kibimo pauzė įtartinai užsitęsia. Ką tai reiškia? Tik viena – kibimas buvo atsitiktinis. Kitas dalykas – kodėl? Galbūt didžiajai kuojų būrelio daliai nepatinka masalas, kuriuo jas viliojate, o gal kažkuo įtartina avižėlė, ant kurios kabliuko užvertas masalas. Antra, įrankiai turi būti deramai paruošti, o avižėlės parinktos tokios, kad atitiktų masalų kalibrą.

Masalai ir valas

Kuojos – akylos, todėl storą valą puikai mato vandenyje ir traukiasi nuo jo tolyn. Jei žvejojate pakankamai plonu valu, pvz. 0,10 mm tradiciniu vienagysliu „Browning Cenitan“ , galite būti tikras, kad atsakymo, kodėl nekimba kuojos, reikia ieškoti įrankio sąrangoje. Suprantama, kad, žvejojant gana nedidelėje gelmėje – 2-,25 m, kiekvienas žvejys pasitiki 0,10 mm skersmens valu ir naudoja vienu skirsniu storesnį, t.y., 0,12 mm skersmens valą. Tokiu atveju geriau naudoti „Climax Fluorcarbon“ valą, kuris tokiai žūklei tinka net ir 0,14 mm skersmens, nes yra beveik nematomas vandenyje.

Už kelių metrų nuo meldų – pakankama gelmė vilioti kuojas      

Svarbiausia, kad valo skersmuo nevaržytų avižėlės žaismo, o dėl jo matomumo galima nesirūpinti. Žinoma, kuo plonesnis valas tuo masalas žaidžia geriau ir veiksmingiau vilioja kuojas. Tačiau, jei žvejojama tradicine žiemine plūdine meškerėlė, kurios sandara sena kaip pasaulis, t.y. valo gale – švininis gramzdukas, o virš jo 3-5 cm ilgio pavadėliai su mažyčiais kabliukais, galima naudoti ir storesnį valą, nes tada pavadėliai – stangresni ir styro į įonus nuo pagrindinio valo. Labai svarbu ir tai, kad, šiek tiek sujudinus tokį įnagį, pavadėliai ima švytuoti ir pašėlusiai masina ne tik kuojas, bet ir kaimynystėje pasirodančius ešerius.

Kuojų gardumynai

Na, o kokį masalą pasirinkti? Nors skaisčiai rubininės spalvos uodo trūklio lerva laikoma universaliu poledinės žūklės masalu, tačiau ji ne visada pats tinkamiausias masalas pirmledžiu vilioti kuojas. Daugelis Aukštaitjos ir Vilnijos krašto žvejų tvirtina, kad geriausias šio žūklės periodo masalas – vadinamasis „balabonas“, o kitaip – kiečio kandies lerva. Ji primena perlinę kruopą. Pora „balabonų“ ant plonyčio kabliuko suvilioja net ir sočią kuoją. Na, o jei kandies lervų neprisirinkote, jas gali pakeisti kietai suminkytos tešlos rutuliukai. Iš tolo jie primena lervas, tačiau, matyt, neskleidžia kažkokio ypatingo kvapo. Todėl į tešlą pageidautina įlašinti porą lašų vėžienos kvapo aliejaus. Tai puikiai padeda. Na, o užmetus masalą, reikia apsišarvuoti kantrybe.

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Vasaris Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Įrodymai – ant prekystalių

Užsukite į bet kurią „Romados“ parduotuvę ir naujos poledinio meškeriojimo tendencijos įrodymus rasite ant prekystalių: įvairių gamintojų sukurtų švytuoklių asortimentas – platus kaip prospektas. Vadinasi, paklausa – ne iš piršto laužta, o reali. Kur slypi tas paklausos variklis? Per pastaruosius 10-15 metų vertikalios eigos masalų – blizgių veiksmingumas pastebimai sumažėjo. Meškeriotojai kaltę verčia sumažėjusiems žuvų ištekliams, o ichtiologai ieško atsakymo pakitusioje žuvų genetikoje ir teigia, kad žuvys sugeba įsiminti masalus ir susieti juos su pavojaus šaltiniu. Galbūt tokie įgūdžiai genetiškai perduodami kitoms kartoms. Kad ir kaip būtų, tačiau ir vienu ir kitu atveju peršasi ta pati išvada – reikalingi veiksmingesni, žuvims nematyti masalai arba tokie, kurie apdumtų joms akis absoliučiai tikroviška išvaizda.

Švytuoklės kaip tik ir yra tokie netradiciniai masalai. Tiesa, čia būtina išlyga, jog švytuoklės nėra absoliučiai išskirtinis masalas. Tiesiog jis priklauso horizontalios eigos masalų klasei, kuri pasirodė perspektyvesnė už tradicines blizges.

Nauji žaidėjai

Kadangi akivaizdu, jog perspektyva priklauso ne kokiai nors vienai švytuoklių rūšiai, o visai horizontalios eigos masalų klasei, poledinio plėšrųjų žuvų meškeriojimo entuziastų žvilgsniai krypsta į kitus netradicinius masalus ir pirmiausia į tuos, kuries skleidžia stiprius virpesius. Vienas tokių masalų – cikada, kuri dar visai neseniai buvo laikoma atviro vandens masalu, o dabar vis labiau prigyjanti poledinio meškeriojimo praktikoje.

Kol kas iki praėjusio sezono buvo naudojami poledinėje žūklėje klasikiniai cikadų modeliai, kurie pavadinimą gavo dėl panašumo su tropikuose gyvenančiu vabzdžiu. Šiemet sulaukėmė staigmenos – kompanija IZUMI pristatė pirmąją cikadą TI-SING, sukurtą specialiai meškerioti po ledu. Mūsų meškeriotojams prieinama versija – 6,4 cm (28g). Unikalus masalas susideda iš dviejų dalių – žuvytės formos svarelio, kuris įmontuotas į metalinę sparno formos plokštelę ir paties sparno. Svarelis užtikrina, kad masalo svorio centras būtų priekinėje dalyje, o sparnas – reikiamą aerodinamiką. TI-SING judėdama vandenyje skleidžia labai stiprius virpesius, o tuo pačiu vietiniams ešeriams, lydekoms ir sterkams yra absoliuti staigmena. Tokių masalų jie dar nematė. RSN eksperto Andrejaus Šišigino teigimu, tokios cikados traukte traukia plėšrūnus neįprasta judėjimo trajektorija ir eiga, o ir išvaizda daro nemažą įspūdį. Tad naujoviška IZUMI cikada TI-SING gali pasirodyti esanti koziriu tame vandens telkinyje, kur jau seniai ešeriai dėmesio nebekreipia į jūsų pamėgtas blizges.

Naujoviška cikada T-SIN judėdama vandenyje skleidžia stiprius virpesius ir skirta vilioti trofėjinius egzempliorius

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt