Pabudau anksti apie ketvirtą valandą ryto. Suruošiau maistą į žvejybą gana greitai, kadangi žvejyba neturėjo būti ilga, daug nieko neėmiau. Susidėjau į nedidelę kuprinę, kad netrugdytų žvejoti ir būtų visą laiką po ranka. Iš įrankių pasiėmiau "Romada Titanium" spiningą trijų metrų ir "Daiwos" ritę, ant jos buvo susuktas paprastas monofilomentinis valas, teko jį pakeisti į pintą. Panorau išbandyti naujos kartos nematomą pintą valą firmos "Ockert" pavadinimu "Ghost". Storo diametro neėmiau, užvyniojau 0,12mm, kuris išlaiko 7,30kg. manau, kad storenio neprireiks.

Lašišų žūklėje valas užima svarbią vietą. Jei jūros vanduo skaidrus, storokas pintas valas, pvz. žalios spalvos, gerai matomas ne tik žmogui, bet ir žuviai. Todėl nusprendžiau panaudoti naujas technologijas ir išbandyti jų privalumus. Būtinai norėčiau atkreipti visų žvejų dėmesį į smulkmenas, tokias kaip spynelė, kuri turi būti ne tik stipri, bet ir traukiant žuviai neatsisektų, todėl naudoju "Cormoran" spec. originalios konstrukcijos spyneleles be suktuko. Tada esu ramus, kad kai užkibs mano išsvajota lašiša, tokia smulkmena manęs nepaves ir nesugadins žvejybos. Iš blizgių paėmiau "Yo-zuri Tamentai" firmos besivartančias rombo formos blizges (tipo “Castmaster”), dar įsimečiau "Zebco" firmos pailgos formos |lašišines” vartikles.Lašišų žūklėje jūroje svarbu yra blizgės forma, svoris ir dažymas. Seniai pastebėta, kad šlakiai ir lašišos žvejojant juos jūroje, mėgsta melsvo atspalvio masalus, bet keičiantis apšvietimui spalvos keičiasi pvz. ūkanota dieną raudona, saulėta melsva arba juoda. Masalo pasirinkimas priklauso ir nuo vandens skaidrumo. Tokiai žvejybai daug nieko ir nereikia, svarbu šiltai apsirenkti, kadangi reikia žvejoti įsibridus iki juosmens, o vandes temperatūra yra tik 4-6 laipsniai, be neopreninių britkelnių neapseisi. Būtinai apsimaukite kelis apatinius, nes ilgiau pastovėjus vandenyje gali sutraukti mėšlungis, apsiaukite šiltas kojines. Aš jau seniai naudoju "Mund" firmos kojines, kurios manęs dar nenuvylė. Striukė turi būti neperpučiama ir svarbiausia tikrai nepralaidi vandeniui, nes ne kartą gali ir banga užlieti. Beje, neužmirškite pasiimti pirštines bei poliarizuotų akinių. Akiniai būtini, kad pasilipus and kopos, matyti kur yra duobė, kur sekluma, kur gilus juodas “įėjimas” į seklumą iš jūros pusės ir pan. Antraip galite žuvauti tose vietose, kur žuvys tiesiog neatplaukia, nes 60-100m atstumu nuo kranto yra didelės seklumos, o jos be poliar.akinių yra nematomos.

Su broliu nusprendėme važiuoti į Rusijos Кuršių nerijos pusę, kadangi Lietuvos pusėje labai daug žvejų ir pakrantė seklesnė, todėl mažesnė tikimybė pagauti lašišą. Tačiau, kad patekti į Rusiją, reikia turėti vizą. Persikėlėme keltu apie 6.30 val.. Važiuojant Neringos, keliu stebėjome galingą Kuršmarių ledonešį.

Kirtome sieną už gero pusvalandžio. Susiruošėm žūklei gana greitai, nes jaudulys ir noras kuo greičiau užmesti blizgę buvo begalinis. Kopa nebuvo ilga, todėl eiti iki jūros neprailgo. Užlipę ant kopos apsižvalgėme, kur yra duobės šalia kranto. Duobę pamatyti nėra sunku, nes ten yra tamsus vanduo. Įbridome į vandenį apie 8.30 ryto. Pirmi metimai buvo gana tolimi. Žūklę pradėjau su minėtu "Yo-zuri- Tamentai" rombo formos raudono atspalvio blizge, kuri yra sąlyginai nedidelė bet sveria 28gr.. Su plonu 0,12mm pintu valu ši blizgė lengvai “skrenda” iki 100m. Tai vienas iš jos pagrindinių privalumų, kuris labai svarbus žūklaujant priekrantėje. Pamėčius 20 min., nuspendžiau pakeisti masalą į "Zebco" firmos vartiklę, kurios svoris panašus, tik forma kita- blizgė plona ir pailga. Kol keičiau masalą, išgirdau švilpimą. Atsisuku į brolio pusę ir pamatau, kad jo spiningas perlinkęs ir ritės stabdis kaukia.

Supratau, kad Pirmoji užkibo broliui. Pradėjau judėti link brolio, norėdamas padaryti kelis kadrus fotoaparatu iš arčiau. Matau kaip lašiša pastato žvakę vieną, atrą kartą, brolis atsargiai traukdamas žuvį juda link seklumos, bet žuvis tokia stipri, kad sunkiai leidžiasi suvaldoma. Tenka bėgioti paskui, bet po 10-15 min kovos gražuolė jau nuvarginta. Pamačiusi žmogų iš paskutiniųjų susisuka ir išvynioja dar 20-30 metrų valo. Aš jau tuo metu priartėjau prie brolio. Žuvis galutinai nuvargo ir brolis sugriebė ją už uodegos bei ištraukė iš vandens. Nuotaika, žinoma, buvo puiki.

Pažiūrėjome į laikrodį buvo 10val. ryto. Nufotografavę pirmajį laimikį, skubėjom į vandenį žvejoti toliau, nes kaip žinia lašišos po vieną jūroje neplaukioja, o nedideliais būreliais. Pasižiūrėjęs į brolio blizgės spalvą, kuri buvo šaltai melsva, pasikeičiau ir savają į panašią (melsva su gelsvu šonu).

Atsistojau šalia ir po 10 min. –smūgis ! Net širdis nutirpo. Smūgiai kartojosi vienas po kito. Supratau, kad tai nedidukė lašiša arba šlakis. Prisitraukiau žuvį arčiau ir pamačiau, kad tai iš tikrųjų nedidelė lašišaitė ~1kg. Tačiau vis tiek apsidžiaugiau, juk tai pirmoji 2010 baltijos lašiša. Nusprendėme, kad tai būtent lašiša, nes galvos forma, taškų and kūno skaičius bei išsidėstymas rodė, jog tai lašišaitė. Nors ir ichtiologai, ir patyrę žvejai daug diskutuoja, kaip tiksliai nustatyti, ar tai šlakis ar lašiša. Taigi, žvakių lašišaitė man nestatė, susitvarkiau gana greitai. Nufotografavę, žuvį paleidome.

Pastebėjome, kad kibimai įvyko nuo mūsų maždaug 30 m. atstumu, nusprendėme nebemėtyti taip toli. Netolimi metimai taupė laiką ir didino tikimybę pagauti lašišą, nes tiesiog jų darėme daugiau. Po kelerių metimų ir brolis ištraukė panašaus dydžio šlakiuką. Būtent šlakiuką, nes žuvis buvo labai taškuota ir kiek tamsesnė, ir galvos forma kaip upėtakio. Nufotografuotas šlakis buvo paleistas atgal į laisvę.

Peržiūrėjęs savo masalinę, neradau mažos melsvos spalvos blizgės, todėl paprašiau pas brolį panašios blizgės. Tokios pat neturėjo, bet radom "Ultimate" firmos nedidukę (~5-6cm) vartiklę melsvos spalvos. Užsidėjęs naują masalą pastebėjau paukščius, kurie kokiu 50-60 m. atstumu nutūpę ant vandens nardė ir gaudė mailių.

Pagalvojome, kad ir lašišos daro tą patį, tad ėmėm mėtyti į tą pusę. Jau po 15 min., betraukiant iš vandens blizgę sekančiam metimui, pamatėme, kaip lašiša, nespėjusi sugriebti blizgės, susisuko ir paliko mums didelį gražų sūkurį ir parodė savo gražų baltą šoną. Tyliai susižvalgėme ir dar intensyviau pradėjome mojuoti kotais. Žvejybinė aistra “augo” kaip ant mielių. Neužilgo dar viena nemaža lašiša atsivijo blizgę, bet nespėjo smūgiuoti. Nusprendėmę, kad per lėtai traukiame blizges ir žuvys neatakuoja, o iš smalsumo palydi blizgę. Po dviejų “atsivijimų”, broliui įvyko gražus kibimas, vėl netoli nuo jo, koks 15m. Stiprus smūgis, kotas atlaikė. Brolis šaukia – gera! Tačiau neužilgo žuvis atsikabino. Nerašysiu, kas buvo pasakyta po to. Tikri žvejai supras. 2 gražūs lašišų “išėjimai”, po to kibimas ir nieko. Na, bet čia gi žūklė. Jei viską pagauti kas kimba, žuvies turbūt jau seniai nebebūtų. Toliau kantriai dirbam ir po kelių metimų brolio spiningas vėl perliko pusiau, nors jo reali akcija yra iki 35-50gr ir kotas nėra minkštas.

Bet sudirbo kotas lyg tai būtų koks “pikeris”. “Va čia tai smūgis” – sušuko brolis. Po kelių sekundžių žuvis atliko vieną, antrą, po to dar dvi žvakes ir „paprašė” kokį 60 m. valo. Ritės stabdis vos spėjo reaguoti ir kaukė kaip pašėlęs. Tokioj situacijoj ir įvertini ritės kokybę. Šiaip taip pavyko sustabdyti lašišą, bet staiga ji puolė į kranto pusę ir dideliu greičiu artėjo į krantą. Brolis vos spėjo trauktis iš vandens link seklumos, tik staiga žuvis sustojo vėl žvakė 10 m. atstumu nuo brolio. Tada supratome kokia ji didelė. Atlikusi dar kelis manevrus į jūros pusę ir atgal į krantą, ji po truputį ėmė pasiduoti brolio gebėjimui žvejoti (ačiū didelei patirčiai gaudant lašišas Kolos pusiasalyje). Net ištraukta ant kranto ji nepasidavė, kokia stipri žuvis Baltijos lašiša. Pasidžiaugę puikiu laimikiu ir pasvėrę, bridom greitai atgal į jūrą. Pagalvojau, kada gi man tokia užkibs? Pamėčius 10-15 min., staiga toks smūgis, kad man kraujas sustingo. Pagaliau ir man "dičkė" užkibo pagalvojau, aš spiningo nekėliau kaip brolis į viršų, kad “žvakių nestatytų”, o laikiau kotą netolis vandens paviršiaus.

Ritės stabdis zyzė taip, kad ausyse spengė, kiek suku, tiek ji man išvynioja valo. Pinto valo privalumas tas, kad jauti kiekvieną žuvies krustelėjimą, nors nesant amortizacijos, didelis krūvis tenka spiningui, todėl svarbu, kaip jis gerai gali “gesinti” tokį stiprų ir agresyvų priešinimąsi, kaip lašišos. Prisitraukiau baltašonę link seklumos ir po 15 min. įnirtingos kovos, brolis pamatęs, kad lašiša pakankamai didelė, išbrido iš jūros, kad žuvis netyčia neatsitrenktų į jį ir ne taip baidytųsi šalia esančio žmogaus. Paprašiau prisukti man stabdį, nes rankos pavargo kovoti su ja. Prisuktas stabdis palengvino jos išvedimą iš vandes, labiausiai reikia neatsipalaiduoti, kai ji jau ranka pasiekiama, nes žuvis iš paskutiniųjų stengiasi padaryti tokį manevrą, kad pabėgtų tau iš panosės, bet nuovargis daro savo žuviai ir žvejui. Sugreibęs ją už uodegos pasijutau kaip nugalėtojas penkiakovėje. Tada atsisėdau ant smėlio pailsėti ir pasidžiaugti savo laimikiu.

Po tokių įspūdžių nusprendėme papusryčiauti buvo apie 12 val. Gerai užkandome, atsipūtėme, aptarėme žūklės ypatumus ir pakilome vėl tęsti žūklę, bet pamėčius pusę valandos supratome, kad "kliovas" baigėsi. Laimikių turėjome pakankamai, nusprendėme apie 13val. grįžti prie mašinos. Patyrę lašišų gaudytojai vienu balsu teigia, kad jos kimba tik ryte ir vakare, ir kuo šiltesnis vanduo, tuo žūklės laikas trumpesnis. Vietiniai rusai vis paklausdavo – kaip žvejyba, ką pagavote, nes žuvavo netoliese bent 7 žvejai. Mes kukliai sakėme kad vieną kitą pagavome, bet kai jie pamatė iš mūsų maišelio išlindusias dideles uodegas, apspito pažiūrėti mūsų pagauto laimikio.

Matyt, sako, nemokame žvejoti arba jūsų masalai kažin kokie išskirtiniai. Faktas, kad lašišų žūklėje viskas turi būti profesionalu, geria pasiruošta, kokybiška ekipiruotė. Jos negali sugauti šiaip pasiėmęs po ranka pakliuvusį meškerykotį, bet kokią ritę bei valą. Net jei ji užkibs, nepavyks jos ištraukti, nes atsilenks triškakis, paves spynelė, neatlaikys mazgas ar tiesiog spiningas nespės reaguoti į ypatingai staigius ir stiprius smūgius, todėl žuvis nuplėš blizgę ir pabėgs.

O mes, baigę puikią žūklę, susiruošėme ir pajudėjome link Smiltynės kelto. Kelias neprailgo namo, nes įspūdžių ir teigiamų emocijų turėjome visam keliui.

Grįžę į Klaipėdą pasvėrėme savo laimikius pirmoji 3,4 kg, antroji 4,8 kg ir trečioji 3,8kg.
Tokios žūklės sezono pradžios linkiu kiekvienam.

Autorius: Marius Urnikis 2010,03,26

Rašykite mums apie savo žūklės nuotykius, pagautas žuvis, jūsų užrašai bus publikuojami rubrikoje  "Žvejo dienoraštis"

email: marius.romada@gmail.com ( iliustarcijos būtinos )

Įdomiausias metu nuotykis bus apdovanotas vertingu "Romada" prizu "Daiwa" firmos rite.