Publikuota: 2012 Kovas Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Pradžia – logikos suvokimas

Kad būtų aišku, kokie masalai tinkamiausi vilioti lašišas ir šlakius, brendant paplūdimio atabradu, reikia suvokti tokio žuvų gaudymo būdo logiką. Kas čia svarbiausia? Kiekvienas patyręs spiningininkas jums vienareikšmiškai atsakys, kad svarbiausias dalykas – masalo užmetimo distancija. Lašišažuvės labai retai įplaukia į atabradų teritoriją – jų zona prasideda nuo tos vietos, kur atabradas baigiasi ir į gelmę nusidriekia po vandeniu šlaitas.

Čia smulkmės susitelkimo vieta, vadinasi ir lašišų medžioklės zona.  Kadangi Baltijos priekrantėje Lietuvos teritorijoje – palyginti nedaug vietų, kur šis šlaitas – palyginti arti kranto, tai masalą užmesti būtina mažų mažiausiai 50-60 m, o neretai jį prireikia skraidinti 90-100 m. Kas nors kiek susipažinęs su masalų aerodinaminėmis savybėmis ir jų užmetimo technika, tam nereikia sakyti, kad guminukai, sukrės ar vobleriai, lašišažuvių gaudymui jūroje – nelabai tinkami masalai. Visų trijų minėtų tipų modeliai, išskyrus stambius ir masyvius, skrieja palyginti netoli. Todėl realiai meškeriotojui tenka rinktis iš klasikinių blizgių ir devonų, tačiau pastaruosius jūroje pritaikyti gana sunku, o tai reiškia, kad pagrindinis lašišų ir šlakių gaudymo priekrantėje masalas – blizgė.

Vartiklės ir vingrės

Kadangi masalo užmetimo distancija – vienas svarbiausių lašišų ir šlakių gaudymo jūros priekrantėje rodiklių, tai vadovaujantis, šia logika, svarbiausias masalo parametras – masė. Ekspertų nuomone, minimali lašišažuvių gaudymui naudojamų blizgių masė – 20 g. Kartu ji laikoma ir optimalia, nes naudojamos ir 25, 30 ir net 50 g blizgės. Optimalia todėl, kad 20-25 g blizgės, nepriklausomai nuo jų rūšies, pasižymi patraukliausiu žaismu. Toliau yra kitaip – kuo blizgė masyvesnė, tuo mažiau išraiškingas jos žaismas.

Blizgė Yo-Zuri Tamentai F708 28gr DHG Lašišinė

Žinoma, jei masalas naudojamas ne tėkmėje. Bet ir tai dar ne viskas – lašišų ir šlakių gaudymui tinkamiausios – vartiklės ir vingrės. Kodėl? Pasirodo, šių rūšių blizgių žaismas tikroviškiausiai imituoja potencialaus lašišažuvių grobio judesius ir elgseną. Antra, svarbi yra blizgių forma. Baltijos jūroje lašišų ir šlakių grobis – bretlingiai, stintelės, strimėlių ir vėjažuvių jaunikliai, o šių žuvų kūno forma primena peilio ašmenis. Todėl ir masalai turi būti panašios formos – ilgi ir siauri.

Blizgė Cora-Z LONG DISTANCE FLIGHT Cormoran

Kur kas demokratiškesnis dalykas lašišažuvėms skirtų masalų spalva, tačiau, kad būtų aiškiau, panagrinėkime konkretų pavyzdį. Kompanijos „Daiwa“ Škotijos padalinys gamina Anglijoje ir daugelyje Europos šalių labai vertinamą blizgių „Daiwa Megaforce“ seriją, skirtą gaudyti lašišas, šlakius ir upėtakius. Jei atmesime lengvesnius modelius, skirtus vidaus vandenims, ir išskirsime iš minėtos serijos tik masyviausius, tai tarp toliašaudžių modelių iškart į akis kris laiba kaip silkutė blizgė „Megaforce Charger“ (11 cm, 21 g), kurios klasikinė versija – žydrai sidabrinė, tačiau šios blizgės gamoje rasime dar tris modelius, kurių spalvinimas imituoja vaivorykštinio upėtakio jauniklį, ryškų ešerį („Fire Tiger“, skumbrės jauniklį, bei ketvirtą rausvai juoda spalva margintą fantazinį modelį. Ši blizgė – tipiška vartiklė, t.y., plukdoma vinguriuoja nežymiai, tačiau labai efektingai vartosi nuo šono. Taip bangų mūšos zonoje elgiasi daugelis masalinių žuvelių – kas akimirką keičia judėjimo kryptį ir blykčioja šoneliais.

Kita šios serijos labai vykusi blizgė – vartiklė „Megaforce Raider“, kurios spalvinė gama – identiška ankstesnio modelio gamai . Ši blizgė rekomenduojama tada, kai jūroje štilis. Gyvas, gana energingas šio masalo žaismas pukiai vilioja lašišas ir šlakius tykiu oru. Trečioji serijos blizgė forma imituoja vėjažuvės jauniklį arba tobį. Šią tipišką vartiklę rekomenduojama naudoti tuo laikotarpiu, kai priekrantėje ima būriuotis vėjažuvės. „Medgaforce“ seriją vainikuoja klasikinė vingrė, kuri Baltijos meškeriotojams pažįstama labai seniai – tai „tobio“ tipo blizgė „Megaforce Hunter“ (9 cm, 17 g), kuri labai išraiškingai vinguriuoja viduriniame vandens sluoksnyje, kur lašišos aptinga daugiausiai grobio.

„Daiwa Megaforce“ klasikinių blizgių serija skirta gaudyti lašišas priekrantės zonoje.

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Kovas Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Filosofinis požiūris

Kibimo laukimas – pati geriausia būsena apmąstyti, kas įvyko ir kas pasikeitė per mėnesius, kurie prabėgo nuo praėjusių metų pirmledžio. „Neabejoju, kad nemažai daliai meškeriotojų rūpi ne tiek laimikis, kiek pats procesas, galimybė praleisti kelias valandas skendint mintyse, – tikino mane Vajuonio ežero meškerotojas Rimtautas Poškus. – Neabejoju ir tuo, kad tomis akimirkomis ne tik matuojamas nueitas kelias, bet ir gimsta sumanymai, aplanko idėjos, tikriausiai priimami sprendimai, kuriems sunku buvo ryžtis kasdienybės apsuptyje“.

Pirmoji išvyka ant ledo – virsmo ženklas, žymintis dar vieną gyvenimo atkarpą. Kad suvoktum jo esmę, reikia parymoti prie eketės vėjų pagairėje, o sidabrašonė kuoja tikrai nepraplauks pro masalą, sargelis nulinks ligi pat tamsuojančio eketėje vandens, ir pakirtęs pajusi, kaip įsitempė plonytis valas.

Plauko tuntais

Meškeriotojų patirtis rodo, kad kuojos paprastai plauko būreliais. Stambiosios po kelias, vidutinių būrelyje – pora dešimčių sidabrašonių, o mažosios šmirinėja po įlankas didžiuliais tuntais. Todėl, jei užkibo pirmoji kuoja, reikia elgtis tyliai, kad nenubaidytum būrelio. Na, o pagal pirmosios ištrauktos žuvies dydį galima spręsti, kokio kalibro kuojos susibūrė prie eketės.

Dažnai pasitaiko, kad po pirmosios kuojos kibimo pauzė įtartinai užsitęsia. Ką tai reiškia? Tik viena – kibimas buvo atsitiktinis. Kitas dalykas – kodėl? Galbūt didžiajai kuojų būrelio daliai nepatinka masalas, kuriuo jas viliojate, o gal kažkuo įtartina avižėlė, ant kurios kabliuko užvertas masalas. Antra, įrankiai turi būti deramai paruošti, o avižėlės parinktos tokios, kad atitiktų masalų kalibrą.

Masalai ir valas

Kuojos – akylos, todėl storą valą puikai mato vandenyje ir traukiasi nuo jo tolyn. Jei žvejojate pakankamai plonu valu, pvz. 0,10 mm tradiciniu vienagysliu „Browning Cenitan“ , galite būti tikras, kad atsakymo, kodėl nekimba kuojos, reikia ieškoti įrankio sąrangoje. Suprantama, kad, žvejojant gana nedidelėje gelmėje – 2-,25 m, kiekvienas žvejys pasitiki 0,10 mm skersmens valu ir naudoja vienu skirsniu storesnį, t.y., 0,12 mm skersmens valą. Tokiu atveju geriau naudoti „Climax Fluorcarbon“ valą, kuris tokiai žūklei tinka net ir 0,14 mm skersmens, nes yra beveik nematomas vandenyje.

Už kelių metrų nuo meldų – pakankama gelmė vilioti kuojas      

Svarbiausia, kad valo skersmuo nevaržytų avižėlės žaismo, o dėl jo matomumo galima nesirūpinti. Žinoma, kuo plonesnis valas tuo masalas žaidžia geriau ir veiksmingiau vilioja kuojas. Tačiau, jei žvejojama tradicine žiemine plūdine meškerėlė, kurios sandara sena kaip pasaulis, t.y. valo gale – švininis gramzdukas, o virš jo 3-5 cm ilgio pavadėliai su mažyčiais kabliukais, galima naudoti ir storesnį valą, nes tada pavadėliai – stangresni ir styro į įonus nuo pagrindinio valo. Labai svarbu ir tai, kad, šiek tiek sujudinus tokį įnagį, pavadėliai ima švytuoti ir pašėlusiai masina ne tik kuojas, bet ir kaimynystėje pasirodančius ešerius.

Kuojų gardumynai

Na, o kokį masalą pasirinkti? Nors skaisčiai rubininės spalvos uodo trūklio lerva laikoma universaliu poledinės žūklės masalu, tačiau ji ne visada pats tinkamiausias masalas pirmledžiu vilioti kuojas. Daugelis Aukštaitjos ir Vilnijos krašto žvejų tvirtina, kad geriausias šio žūklės periodo masalas – vadinamasis „balabonas“, o kitaip – kiečio kandies lerva. Ji primena perlinę kruopą. Pora „balabonų“ ant plonyčio kabliuko suvilioja net ir sočią kuoją. Na, o jei kandies lervų neprisirinkote, jas gali pakeisti kietai suminkytos tešlos rutuliukai. Iš tolo jie primena lervas, tačiau, matyt, neskleidžia kažkokio ypatingo kvapo. Todėl į tešlą pageidautina įlašinti porą lašų vėžienos kvapo aliejaus. Tai puikiai padeda. Na, o užmetus masalą, reikia apsišarvuoti kantrybe.

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Vasaris Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Įrodymai – ant prekystalių

Užsukite į bet kurią „Romados“ parduotuvę ir naujos poledinio meškeriojimo tendencijos įrodymus rasite ant prekystalių: įvairių gamintojų sukurtų švytuoklių asortimentas – platus kaip prospektas. Vadinasi, paklausa – ne iš piršto laužta, o reali. Kur slypi tas paklausos variklis? Per pastaruosius 10-15 metų vertikalios eigos masalų – blizgių veiksmingumas pastebimai sumažėjo. Meškeriotojai kaltę verčia sumažėjusiems žuvų ištekliams, o ichtiologai ieško atsakymo pakitusioje žuvų genetikoje ir teigia, kad žuvys sugeba įsiminti masalus ir susieti juos su pavojaus šaltiniu. Galbūt tokie įgūdžiai genetiškai perduodami kitoms kartoms. Kad ir kaip būtų, tačiau ir vienu ir kitu atveju peršasi ta pati išvada – reikalingi veiksmingesni, žuvims nematyti masalai arba tokie, kurie apdumtų joms akis absoliučiai tikroviška išvaizda.

Švytuoklės kaip tik ir yra tokie netradiciniai masalai. Tiesa, čia būtina išlyga, jog švytuoklės nėra absoliučiai išskirtinis masalas. Tiesiog jis priklauso horizontalios eigos masalų klasei, kuri pasirodė perspektyvesnė už tradicines blizges.

Nauji žaidėjai

Kadangi akivaizdu, jog perspektyva priklauso ne kokiai nors vienai švytuoklių rūšiai, o visai horizontalios eigos masalų klasei, poledinio plėšrųjų žuvų meškeriojimo entuziastų žvilgsniai krypsta į kitus netradicinius masalus ir pirmiausia į tuos, kuries skleidžia stiprius virpesius. Vienas tokių masalų – cikada, kuri dar visai neseniai buvo laikoma atviro vandens masalu, o dabar vis labiau prigyjanti poledinio meškeriojimo praktikoje.

Kol kas iki praėjusio sezono buvo naudojami poledinėje žūklėje klasikiniai cikadų modeliai, kurie pavadinimą gavo dėl panašumo su tropikuose gyvenančiu vabzdžiu. Šiemet sulaukėmė staigmenos – kompanija IZUMI pristatė pirmąją cikadą TI-SING, sukurtą specialiai meškerioti po ledu. Mūsų meškeriotojams prieinama versija – 6,4 cm (28g). Unikalus masalas susideda iš dviejų dalių – žuvytės formos svarelio, kuris įmontuotas į metalinę sparno formos plokštelę ir paties sparno. Svarelis užtikrina, kad masalo svorio centras būtų priekinėje dalyje, o sparnas – reikiamą aerodinamiką. TI-SING judėdama vandenyje skleidžia labai stiprius virpesius, o tuo pačiu vietiniams ešeriams, lydekoms ir sterkams yra absoliuti staigmena. Tokių masalų jie dar nematė. RSN eksperto Andrejaus Šišigino teigimu, tokios cikados traukte traukia plėšrūnus neįprasta judėjimo trajektorija ir eiga, o ir išvaizda daro nemažą įspūdį. Tad naujoviška IZUMI cikada TI-SING gali pasirodyti esanti koziriu tame vandens telkinyje, kur jau seniai ešeriai dėmesio nebekreipia į jūsų pamėgtas blizges.

Naujoviška cikada T-SIN judėdama vandenyje skleidžia stiprius virpesius ir skirta vilioti trofėjinius egzempliorius

Viktoras Armalis/ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Vasaris Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Standartai ir simboliai

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje žurnalistai, atvykę į Niujorką iš kitų šalių, stebėdavosi, kad penktą valandą po pietų Volstrito ir aplinkinius kvartalus lyg skėriai užplūsdavo vienodai apsirengę vyrai ir moterys. Vietinių bistro, į kuriuos netrukdavo sutekėti šis standartizuotos išvaizdos žmonių srautas, savininkai ir darbuotojai vadindavo juos “baltomis apykaklėmis”. Šis terminas gimė todėl, kad tų vyrų ir moterų aprangos būtina detalė buvo balti marškiniai ar bliuzelė, kurios apykaklė ryškiai kontrastuodavo su pilkos vilnos kostiumu ir nekrintančiu į akis kaklaraiščiu. Tokią nerašytų taisyklių nustatytą uniformą dėvėdavo bankų, maklerių kontorų, investicinių kompanijų tarnautojai, kurių vadovybė būtų paprasčiausiai nesupratusi, jei jie būtų pasirodę darbe, vilkėdami džinsus.

Aplinka ir jos nuostatos diktavo žmonėms aprangos kodą. Ilgainiui ši samprata išplito ir rado terpę mados pasaulyje. Aprangos kodas tapo savotiška, tačiau daug sakančia vizitinė kortele, pagal kurią aktoriai, kaklą apmūturiuojantys šerpėmis, ar dailininkai, dėvintys baskų stiliaus beretes, atpažindavo vienas kitą ir būdavo įsileidžiami į tam tikrą aplinką.

Kažkada Amerikos įžymybe tapo lietuvis tenisininkas Vitas Gerulaitis, tapęs naujos aprangos ikonos pradininku. Standartų ir kolonijinių papročių suvaržytoje aplinkoje tai buvo labai išsiskiriantis atvejis. Dabar mums atrodo, kad nieko šokiruojančio nėra tame, jog prie kostiumo dėvimi teniso bateliai, o tada aplinkiniams tai atimdavo žadą. Tačiau tokie dalykai laužė ledus ir greitai persikėlė į specifines sferas, tarp kurių – meškeriotojų aplinka.

Šerpė, pasiūta modelių, kuriuos nešioja Himalajų šerpai, pagrindu – gana naujas meškeriotojo ekipuotės elementas, tačiau jis iškart prigijo, nes pasiūtas iš „fleece“tipo medžiagos jis beveik nieko nesveria ir puikiai apsaugo nuo vėjo.

Atpažįstamas įvaizdis

Paklauskite patys save, ar atpažintumėte minioje bendramintį – meškeriotoją? Be jokios abejonės, jei jis būtų apsirengęs kaip dabar priimta rengtis meškeriotojų aplinkoje, atsižvelgiant į metų laiką. Ką tai reiškia? Akivaizdų dalyką, kad egzistuoja meškeriotojo aprangos, o tiksliau ekipuotės kodas, padedantis mums atpažinti vieniems kitus. Mano kolega Silvijus Kontis pastebėjo, kad meškeriotoją neįmanoma supainioti su medžiotoju arba triufelių ieškotoju. Meškeriotojo įvaizdis – lengvai atpažįstamas ne tik bendraminčiams, bet ir žmonėms iš kitos aplinkos.

Meškeriotojo apranga primena sluoksniuotą pyragą – viršutinis sluoksnis kostiumas, turintis žmogaus odos savybių, tačiau nėra prasmės ją dėvėti,jei lengvi drabužiai, pasivelkami po juo, neturės tokių pat savybių. Sistema paprasčiausiai neveiks, nes vienas kuris nors sluoksnis bus nelaidus, todėl būtina dėvėti apatinius, taip pat išgarinančius į išorę drėgmę.

Kol kas nesugalvota nieko funkcionalesnio ir paprastesnio už klasikinį ledsamtį, kurio galva – metalinė, o kotas – medinis

Lędgrąžtis jau seniai tapo tiksliuoju instrumentu, kuris gręžia eketes naudjant minimumą pastangų

Kojinės – taip pat naujausių technologijų produktas, kurio konstrukcija užtikrina komfortišką pėdų būseną ir leidžia kojoms ilgiau nepavargti, o kai kurie modeliai netgi apsaugo nuo grybelio grėsmės

Lengva kepurė su pamušalu iš „fleece“ medžiagos arba su „Thinsulate“ užpildu, leidžia komfortiškai jaustis žvarbiame vėjyje

Speciali kaukė reikalinga tais atvejais, kai yra tikimybė nušalti veidą

Lengva ir priglundanti prie nugaros kuprinė praverčia, kai reikia ant ledo neštis daugiau įrankių nei telpa į žūkladėžę

Lervinė iš putplasčio pranašesnė už medines, nes lervos joje apsaugotos nuo žemos temperatūros

Kostiumas siuvamas iš lengvų audinių, o jo konstrukcija visiškai nevaržo judesių

Šiuolaikinės ekipuotės elementu tapo net specialus rankšluostis, kad nereikėtų rankų valytis į sniegą arba… drabužius

Šiuolaikinė žūkladėžė  primena stebuklingą skrynią, kurioje laikoma 1000 smulkmenų visiems atvejams

Lengvabūdiška leistis ant ledo be termoso su karštu gėrimu, tačiau termosas turi būti patikimas, kad jo turinys neatauštų nespėjus nueiti iki meškeriojimo vietos

Meškeriotojo aprangos stilius, kurį lemia funkcionalumas, susiformavo ne per vienerius metus – tai ilgos raidos rezultatas, prie kurio ranką per pastaruosius tris šimtus metų ranką pridėjo daug žymių dizainerių. Kai velkamės striukę, kuri pasiūta iš audinių, turinčių žmogaus odos savybių ir išgarinančių į išorę prakaito drėgmę, apie tai nesusimąstome, tačiau viskas, kas šiandien sudaro meškeriotojo ekipuotę – naujausių technologijų produktas. Ne paslaptis, kad inovatyviausi meškeriotojo ekipuotės elementų kūrėjai tuojau pat savo srityje pritaiko kosmines technologijas, kai tik jos Tampa prieinamos. Todėl kasmet meškeriotojo ekipuotė atnaujinama jei ne visiškai, tai mažų mažiausiai 50 proc.

Pirštinės labai svarbus ekipuotės elementas, nes jos turi būti ne tik šiltos, bet ir funkcionalios: labiausiai vykęs modelis – kumštinės pirštinės transformuojamos į pirštines nupjautais pirštų galiukais

Komfortas ir tikslai

Absoliuti tiesa, kad meškerioti galima vilkint bet kokią aprangą, tačiau jei meškeriojimas mums yra toks svarbus ir meškeriodami mes praleidžiame labai daug laisvalaikio, tai kodėl turėtume jaustis suvaržyti ankštų, nepritaikytų mūsų pamėgtam užsiėmimui drabužių, kodėl turi žvarbti mūsų kojos arba kodėl mūsų apranga turėtų sušlapti nuo krapnojančio lietučio? Dizainerių, kurie po akmenėlį dėliojo, meškeriotojo ekipuotės visumą, tikslas buvo sukurti tokią aprangą ir apavą, kuris užtikrintų meškeriojant komfortą ir leistų nesitaikstyti su meteorologinėmis staigmenomis.

Meškeriotojo avalynė puikiai apsaugo nuo šalčio, tačiau ji dar ir pritaikyta vaikščioti slidžiu ledu, neperšlampa ir lengvai išdžiovinama

Dar visai neseniai Lietuvoje pirmieji šiuolaikinius kostiumus užsivilkę poledinės žūklės mėgėjai ant ledo jautėsi baltomis varnomis, o daugelis į juos žiūrėjo skeptiškai, tačiau kai tapo akivaizdu, jog daug patogiau vilkėti lengvu rūbu, one permirkusiu vatinuku, situacija ėmė keistis. Todėl šiandien siūlome susipažinti su vaizdžiai demonstruojamu ekipuotės komplektu, kuris būtinas, jei norite komfortiškai jaustis prie eketės. Vsisu meškeriotojo ekipuotės elementus galite pamatyti ir pasimatuoti „Romados“ prekybos tinklo parduotuvėse, veikiančiose visuose šalies miestuose ir rajonų centruose.

Imantas Melianas –„Meškeriotojas“ / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2011 Lapkritis Autorius: Meškeriotojas / romada.lt

Nesklandumų seka

Rytas nežadėjo nieko gero, nors paprastai O.Milaševičius, vykdamas prie pamėgtų Baltųjų Lakajų, lekia kaip ant sparnų. Tą rytą sklandžią įvykių eigą trikdė įvairūs trukdžiai, bet kai pakeliui kilo mintis patikrinti ar viskas, kas reikalinga, pasiimta į išvyką karšių gaudyti, o revizija parodė, kad bagažinėje – tik kibirėlis su trimis šimtais gramų šutintų žirnių – porcija, kurią jis visada paruošia jaukinti karšiams, nuotaika anaiptol nepasitaisė, o atvirkščiai – pabjuro. Žirniai, beje, O.Milaševičiaus nuomone, irgi buvo nevykę, nes iki šutinimo buvo neskaldyti, o šutinant suskilinėjo. Na, bet jaukinti žuvis vis tiek turėjo tikti, tačiau teko sukti į Molėtus nusipirkti musės lervų, konservuotų kukurūzų ir kitų masalų.

Kai meškeriotojas atvyko prie ežero, buvo jau ne ankstyvas rytas. Nuotaikos nepataisė ir oras – pūtė stiprokas vakarų vėjas, vėliau pasisukęs iš šiaurės vakarų, o apniukusiu dangumi plaukė žemi debesys, grasindami netrukus prapliupti lietumi. Bet atgal nesuksi, tad Ovidijus Milaševičius ryžtingai sėdo į valtį ir išsiyrė į jam vienam žinomą vietą, kur gelmė siekia 10 m ir kur kimba tik karšiai, nes kitos žuvys nemėgsta joje lankytis.

Netikėta pradžia

Tiesa, inkarą išmetė kiek sekliau – dugną pasiekti pakako septynių metrų ilgio virvės. Na, o tada pažėrė negailėdamas jauko – šutintų žirnių, užmetė plūdinę su užvertu ant kabliuko dideliu „sumuštiniu“ iš kelių rūšių masalų (kukurūzai, musės lervos, sliekas) ir ėmė laukti kibimo. Vėjas ginė bangeles, tačiau gerai sureguliuota plūdė elgėsi kaip dera – stabilioje padėtyje. Tiesa, laukti, kol ji atgis teko neilgai: pagal klasikinius karšių kibimo dėsnius ji nuvirto ant šono lyg kas būtų nukirpęs valą jaupo keliolikos minučių. Kimbanti žuvis matyt, buvo išalkusi, nes su masalu ilgai nesiterliojo, ir plūdė netrukus paniro po vandeniu. Tai buvo 2 kg karšis, kuris sėkmingai atsidūrė skiaurėje. Tokių karšių O.Milaševičius toje vietoje pagauna gana dažnai, todėl laimikis ypatingai nenustebino, tačiau gera pradžia labai pataisė nuotaiką. Tad jis vėl labai rūpestingai užvėrė ant kabliuko masalą – tokį pat „sumuštinį“, kaip ir pirmąjį kartą, ir užmetė, taikydamas tiksliai į tą pačią vietą.

Pamanė, jog šamas

Toks atidumas ir kruopštumas – pasiteisino, o mums su jumis, skaitantiems šias eilutes, liudija, kad meškeriojant daug reiškia kiekviena smulkmena. Netrukus plūdė vėl  ėmė virsti ant šono, rodydama, kad kimba karšis, na, o tokiais atvejais reikia apsišarvuoti kantrybe, kad sulauktum tos akimirkos, kai plūdė pradės pamažu nerti po vandeniu. Tada ir reikia pakirsti, kitaip karšio nematysi kaip savo ausų. Bet šį kartą plūdė, turėjusi pamažu nerti į gelmę, taip staigiai panėrė, kad meškeriotojas vos nepražiopsojo lemtingo momento. Kai jis pakirto žuvį, iškart suprato, kad tai – neeilinis laimikis.

Iš pradžių O.Milaševičiui nė mintis nekilo, kad tai gali būti karšis – meškeriotojas, atsižvelgdamas į jėgą, kuria žuvis sulenkė meškerykotį, pamanė, kad užkibo vidutiniokas šamas, kurių Baltuosiuose Lakajuose pasitaiko ir kurie iškrečia tokias staigmenas. Tačiau pasirodė, kad išvada buvo skubota – po ilgo galynėjimosi meškeriotojas į valtį įkėlė 7,140 kg karšį. Po jo netrukus užkibo dar vienas 2 kg egzempliorius, ir kibimas baigėsi. Laimingajam meškeriotojui beliko tik nusifotografuoti su įspūdingu rekordiniu laimikiu ir tiksliai jį pasverti bei išmatuoti.

Benediktas Austinskas

O.Milaševičiaus nuotr.

Kadangi meškeriotojas – nesmulkus vyriokas, tai mėgėjiška nuotrauka neatskleidžia žuvies dydžio

Labai svarbus liudijimas – karšio nuotrauka su matuokle, rodančia, kad žuvies ilgis – 62 cm

Publikuota: 2011 Spalis Autorius:Rimas Švoginas – „Meškeriotojas“ / romada.lt

Slėptuvių įvairovė

Patiltėse dugno reljefas – visada raižytas, dažnai jame smygso ankstesnių statinių poliai, pasitaiko statybininkų paliktų riedulių, gelžbetonio blokų, prietiltėje po kiekvieno pavasarinio potvynio susikaupia šūsnys srovės atneštų medgalių. Tad įvairių rūšių žuvys čia randa sau patogias sleptuves, bet ypač jas mėgsta ešeriai, kurie patiltėse plėšikauja patyliukais ir retai rodosi vandens paviršiuje. Net vakarais, kai jų gentainiai vaikosi žuveles palei meldų atvašynus ir sėklius, keldami didžiausią triukšmą, patilčių dryžuotašoniai grobį stveria gelmėje.

Kadangi patilčių reljefas būna gerokai užšlemštas ir nusėtas kliuviniais, gaudyti žuvis spiningu čia nėra paprasta. Patartina, esant progai gerai išžvalgyti patiltės kliuvinius ir susidaryti jų „atmintinę“, nes jei pirmu metimu masalas užsikabins už šakos ar riedulio šono ir teks eiti jį vaduoti, meškeriojimą čia galite iš karto nurašyti ir eiti prie kitos patiltės. Jau minėta, kad patiltes ypač mėgsta ešeriai, kurie sugeba pasinaudoti visais jų privalumais. Dryžuotašoniai renkasi anaiptol ne visas slėptuves, o tik tas, kurios yra vagos pakraščiuose ir ypač mėgsta išgraužas, besidriekiančias palei betoninius tilto atramų pamatus. Na, o virdurvagį, kuris dažniausiai maudosi saulės spinduliuose, ešeriai palieka šapalams ir retkarčiais čia užklystančioms lydekoms. Tik tais atvejais, kai tarputiltis užžėlęs vandens lelijomis, ešeriai išsibarsto plačiau, nes jiems patogu slėptis duburėliuose po plačiais lapais.

Antra, ešeriai slepiasi ne bet kur, o būtinai tose patiltės vietose, kurias dengia šešėliai. Tikriausiai ten jiems patogiau maskuotis ir tykoti mailiaus, nei atviresnėse vietose, bet paprastai jie telkiasi būreliais, todėl, aptikus erdvią slėptuvę, galima iš jos išvilioti iki tuzino kuprių, kol jie susivoks, kas vyksta, nes dryžuotašoniai paprastai atakuoja masalą būriu ir varžosi kuris pirmas jį sugriebs. Tačiau reikia žinoti, kad, nepaisant to, jog ešerių konkurencija labai didelė, jie atakuoja tik tada, kai masalas plaukia pro pat slėptuvę.   

Universali versija

Vėjuotomis dienomis ešerius kaip magnetas traukiančios patiltės – dabar puiki meškeriojimo vieta ir savotiškas poligonas, kur išbandoma daugelis naujų ešerių meškeriojimo spiningu masalų. Po vienu Strėvos žemupio tiltu eksperimentuojant su masalais galima praleisti gerą pusdienį ir nepajusti, kaip jis prabėgs. Masalus čia reikia plukdyti palei vagos dešiniajoje pusėje srovės išduobtą „lovį“ arba palei kairiojo kranto betoninio pamato rentinį. Įsitikinau, kad, atsitiktinai užmetęs masalą, ešerio nesuviliosi, nes bet kuriame taške jie nekimba.

Koks masalas labiausiai tinka atlikti tokią operaciją? Patiltė palyginti aukšta, tačiau užsimoti čia reikia atsargiai, kad spiningo viršūne nekabintum „lubų. Regis, tokioje situacijoje parankiausias masalas – lengvesnis už vandenį vobleris, kurį gali nuplukdyti iki reikiamos vietos pasroviui, bet srovė masalą dažnai nuneša į šoną nuo ešerių slėptuvių.  Tad tinkamiausia čia sukrė, kuri turi būti puikios kokybės, nes masalas privalo užsivesti nugrimzdęs vos kelis centmetrus, o svarbiausia – idealiai suktis, plaukdamas ne tik prieš srovę, bet ir pasroviui. Prastų modelių lapeliai, kai sukrė plukdoma pasroviui, iškart prilimpa prie korpuso.  Labai svarbu, kad sukrė judėtų kelių centimetrų atstumu nuo betoninio pamato, prie kurio glaudžiasi ešeriai. Tinkamiausios – 1- 2 numerio sukrės, kurių masė 2-5 gramai, nes jas lengviausia užmesti. Tačiau dabar galima naudoti ypač plonus pintus valus, kurių skersmuo – vos 0,09 mm, kuriais įmanoma užmesti ir vieno gramo sukrę. Tokį mažojo piršto nago dydžio masalą ešeriai stveria dar godžiau.

Masalo spalva

Bet kartais ir visada alkani dryžuotašoniai ožiuojasi, todėl labai svarbi sukrių išvaizda. Štai Tenenio ešeriai, kurie visada domisi sidabrinėmis „Comet“ sukrėmis, jei saulėta, gali susigundyti auksaspalve versija, o Minijos dryžuotašoniai saulėtomis dienomis dažnai gundosi mažiausiu sukrės „Aglia Long“ modeliu, kurio lapelis – gerokai pajuodęs, arba iš Nr.0 ir Nr.1 padarytu tandemu. Toks masalas padaromas labai paprastai – nuo mažojo modelio nukabinamas trišakis ir įveriamas žiedelis, kuriuo prie sukrės prijungiama didesnioji. Ir viskas. Sukrės kabliukas gali būti dekoruotas kailio arba plunksnų puokštele arba ant jo užvertas „kirmėlaitės“ formos klasikinis guminukas su virbruojančia uodegėle. Šie masalai ypač tinka ešerių kaimynams – šapalams, kurie paprastai tyko aukų palei nešmenų liežuvius, srovės supilamus žemiau tilto atramų, o štai kas geriau tiks lydekai, kurios kibimo visada galima tikėtis, jei patiltėje yra srovės užuolankoje duburys, pasakyti sunku, bet ir ji dažniausiai neatsisako paragauti „long“ tipo sukrės, ant kurios lapelio – raudonas arba vaivorykštinis („rainbow“ – angl.) holograminis lipdukas. Štai tokia patilčių aritmetika.  

Ešeriams vilioti labiausiai tinka 1 ir 2 numerio sukrės, sveriančios nuo 2 iki 5 g

Rimas Švoginas – „Meškeriotojas“ Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Dosjė

Universalus patiltės masalas – sukrės su „long“ tipo lapeliais

Sukrę, kurios eigą stabilizuoja „muselė“ ant trišakio, galima maždaug 30 proc. lėčiau plukdyti vidutinėje tėkmėje.

Publikuota: 2011 Rugpjūtis Autorius: Meškeriotojas / romada.lt

Keiskite žiedus

Jei vyksti į Norvegiją pirmą kartą, pačiam to nepatyrus, sunku įsivaizduoti, kokias apkrovas patiria meškeriojimo įrankiai. „Romados“ kompanijos vadovas Darius Urnikis – aistringas meškeriotojas, sukaupęs nemažą patirtį, tad nėra pagrindo abejoti jo žodžiais, kad „patartina vos nusipirkus daugelio kompanijų, o pirmiausia skandinaviškų pilkerius, sistemas, galvakablius iš karto pakeisti masalų žiedelius, o pagal galimybes ir sukučius „Cormoran“ firmos „BLACKSAFE“ ženklu pažymėtais gaminiais, kurių dar laimei yra „Romados“ parduotuvėse ir kuriuos graibsto žūklės vadovai iš kelionių organizatorių kompanijų.“

 Žinoma, tie apie savo veiksmus klientams neprasitaria ir slapta pakeičia žiedelius ant nuomojamų jiems masalų. Todėl tiems belieka tik stebėtis, kodėl jų „Solvkroken“ jų pilkerių trišakiai išsirauna kartu su žiedais po pirmo rimto kontakto su penkiolikine menke, o  gudruolių gidų atlaiko įvairiausius išbandymus.

Kur neatlaikys, jei „Cormoran Blacksafe Coast Lock“ stambiausias, t.y. Nr.2/0 segtukas su sukučiu atlaiko 100 kg apkrovą, o didžiausias (tokio ir reikia Norvegijoje) sukutis „Cormoran Blacksafe Coat Lock“ Nr.4/0 – net 360 kg. Beje, penki tokie sukučiai Vokietijoje kainuoja 3,5 euro, o „Romados“ parduotuvėse – perpus pigiau. Šios serijos Nr.16/0 dydžio žiedeliai  „Cormoran Blacksafe Springringe Ultra Strong“ taip pat yra tas dalykėlis, kurį „daktaras išrašė“, nes atlaiko 92 kg apkrovą.

Pirštinės būtinos

Vokietukai visi be išimties Norvegijoje meškerioja taip, kaip jau priimta visame pasaulyje – mūvėdami plonas  neoprenines arba neilonines pirštinaites. „Romados“ rinkodaros vadovo Mariaus Urnikio žodžiais, tai labai praktiškas dalykas, nes padeda išvengti traumų, o jos, meškeriojant jūroje, neišvengiamos, jei pamirštamas atsargumas. Stambių jūrinių žuvų žiomenys ir žandikauliai žeidžia rankas nepastebimai – užtenka tik prisiliesti ir jau dūris. Pasak M.Urnikio reikia nepamiršti ir storesnių neopreninių pirštinių, nes jos praverčia ne tik vėsesniu oru, bet ir tampa saugumo garantu, kai reikia į katerį įkelti stambų otą ar vilkžuvę.

Beje, patartina turėti ir specialią pirštinę žuviai išdarinėti, kurią taip pat galima naudoti ir meškeriojant. Geriausias variantas – „Cormoran Filleting Combo“ rinkinys, susidedantis iš vadinamosios neperpjaunamos pirštinės, išpjovų peilio ir galąstuvo. Įsigiję jį tikrai nepasigailėsite – ir laimikį išdarinėsite tinkamai, ir galėsite nesibaiminti, kad čirkštelsite aštriais ašmenimis per pirštą. Tai labai svarbu, nes išdarinėti stambių žuvų tenka nemažai, kad galėtumėte paragauti su niekuo nepalyginamo šviežutėlės Norvegiškos menkės ar oto kepsnio.

Sminga per vandens storymę

Kai kalbama apie meškeriojimą Norvegijoje, dažnai skamba teiginiai, kad būtinai reikalingi sunkiasvoriai masalai, bet, D.Urnikio teigimu, tai teisinga tik iš dalies. Žinoma, kai reikia nugramzdinti vadinamąją senovinę „Solvkroken“ „klumpę“, kurią kopijuoja kas netingi, tai į šimto metrų gelmę operatyviai nusmigs tik puskilograminis pilkeris. Lengvesnis tokio tipo masalas sklendžia į šoną ir grimzta į gelmę lėtokai.

Todėl patartina naudoti naujo tipo „Cormoran“ pilkerius „Speedjigs“, kurie lyg peilis sviestą pjauna vandens storymę. Pavyzdžiui, toks naujos konstrukcijos 200 g „Speedjigs“ pilkeris grimzta greičiau nei senoviška „Solvkroken“ „klumpė“. Varbu ir tai, kad „Speedjigs“ pilkeriai apginkluoti ne trišakiu, o kieta jungtimi prie labai tvirto žiedelio prisegtu stambiu vienkabliu. Vienašakis kablys geriau pakerta stambų laimikį, bet svarbiausia, kad ant jo galima užverti žuvies išpjovą, kuri otams dažniausiai yra svarbiausias argumentas kibti. Šiuo masalu paskutinės ekspedicijos į Norvegiją metu pavyko sugundyti stambiausias menkes.

Jei meškeriosite masalais, kurie daugiausiai suporuoti su trišakiais, būtinai vežkitės su savimi galąstuvą, nes kablių geluonys atšimpa gana greitai, o tada sunku pakirsti rimtą laimikį.

Svarbi garantija

Kadangi šioje pokalbio vietoje pradėjome diskutuoti apie tai, jog pakirsti stambų laimikį, o paskui į suvaldyti ir pakelti iki vandens paviršiaus, reikalingas ypatingas įrankis, tai natūralu, jog pasiteiravome, koks skirtumas yra tarp jūrinės meškerės su tradiciniu „multu“, t.y. sukamu ranka, ir „Daiwa Tanacom Bull 500 S” apginkluotu meškerykočio. M.Urnikio nuomone, tai geriausiai apibūdina skirtumas tarp dviračio ir motociklo.

Jau vien tai, kad ši ritė, traukiant stambų laimikį, ne tik nuolat laiko įtemptą valą ir užtikrina idealų kontaktą su žuvimi, o tai reiškia, jog labai padidėja tikimybė, kad žuvis neusivers nuo kabliuko, bet ir sumažina laimikiui traukti reikalingas fizinių jėgų sąnaudas beveik perpus. Minėta ritė – jau detaliai išbandyta, todėl patyrę meškeriotojai jau žvalgosi į daugiau galimybių turintį modelį „Daiwa Hyper Tanacom 600 FE“. Ši ritė turi dar daugiau galimybių patikimai fiksuoti laimikį, o trintis jos mechanizme sumažinta iki minimumo, nes ritėje įmontuoti net aštuoni guoliai, iš kurių keturi atitinka garsųjį „Daiwa“ CRBB standartą.

Multiplikatorius elektrinis Hyper Tanacom 600FE Daiwa

Prie šios ritės idealiai dera visose eksptremaliose situacijose išbandytas meškerykotis „Daiwa Tanacom Bull Boat“, kurio galimybes galima buvo pamatyti „Meškeriotojo“ birželio numeryje. Šiuo meškerykočiu komfortiškiausiai plukdomi puskilograminiai masalai. Šį sezoną tokiu meškerykočiu Norvegijos šiaurėje buvo ištrauktas 120 kg otas.

Svarbios detalės

Jei rengsitės ekspedicijai į Norvegijos vandenis, nepamirškite svarbių smulkmenų, tarp kurių ilgasnapės „Cormoran“ replės, kuriomis patartina visais atvejais išsegti kabliuką iš laimikio žiomenų. Taip pat nepamirškite pasiimti rimtą kablį laimikiui išlaikyti prie katerio borto, kol suimsite jį griebtuvu.

Šis įrankis taip pat reikalingas ir jį galima rasti „Cormoran“ asortimente (detalesnė informacija – www.romada.lt). Taip pat nepamirškite, kad „Romados“ parduotuvėse rasite optmaliausią valo meškeriojimui šiaurės platumose, kur būtinas pintas valas, variantą – tai vokiečių kompanijos „Ockert“ pintas valas „Climax Sea“ (ryškiai salotinės ir žalios spalvos), kuris pakuojamas po vieną kilometrą.

Tokio 0,35 mm skersmens valo tvirtmas labai didelis, jis gana atsparus trinčiai, o tokios pakuotės pakanka trims jūrinėms meškerėms. Tikėsimes, kad iš šių praktinių patarimų jūs pasismesite kažką naudingo ir praversiančio jūsų pasirengimams kelionei į šiaurinių menkių plotus.

Dosjė

Patikimiausiu meškerykočiu Norvegijos platumose laikomas „Daiwa Tanacom Bull Boat“

Publikuota: 2011 Liepa Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Kai tapo kiekvienam meškeriotojui prieinami fluorokarbono „Climax“, „Cormoran“ ir „Zebco“ valai meškeriotojai labai greitai įvertino jų savybes – jų gijos tiek drumstokame, tiek skaidriame vandenyje vos pastebimos plika akimi. Valai, gaminami iš tradicinių polimero pluoštų, nėra absoliučiai skaidrūs, todėl atsispindi šviesos spindulius, prasiskverbiančius į vandens storymę. Tuo jie skiriasi nuo naujos kartos fluorokarbono valų.

Valas Fluorocarbon 100m

Fluorokarboninio valo ir vandens skaidrumas beveik vienodas. Todėl šviesos spindulių lūžimo koeficientas šiose terpėse labai panašus. Kitaip tariant, per fluorokarbono valą , kaip ir per vandenį, šviesos spinduliai pereina neatsispindėdami.

Valas Hyper Sensor

Tokį valą vaizdžiai galima pavadinti vaiduokliu – apčiuopiamas, bet nepastebimas. Suprantama, fluorokarbono valai iškart atsidūrė tarp elitinių žūklės įrankių. Žvejojant stambias žuvis, netgi rekordinio dydžio karpius, baltuosius amūrus, jis yra nepakeičiamas, nes galima naudoti storesnius, taigi ir didesnes apkrovas atlaikančius valu.

Valas Hyper Clear

Puikios ir kitos naujos kartos "Daiwa", „Climax“, „Cormoran“ ir „Zebco“ fluorokarbono valų savybės – jie labai atsparūs trinčiai. Bandymai taip pat parodė, kad fluorokarbono valų elastingumas nekinta spaudžiant šalčiui (iki 40 laipsnių),  ir tvyrant kaitrai (iki 60 laipsnių), o tradicinis nailoninis valas tokiomis sąlygomis tampa trečdaliu stangresnis.

Valas Cortest Fluorocarbon

Fluorokarboniniai valai patogūs žvejoti ne tik plūdine, bet ir dugnine meškere, nes yra 50 proc. sunkesni už tradicinius valus ir 78 proc. sunkesni už vandenį. Naujos kartos valas – labai tvirtas: po 5 val. vandenyje neiloninių valų tąsumas sumažėja iki 83 proc., o flurokarboninių valų nekinta. Neiloninio valo atsparumas smūgiams po 30 min. žūklės sumažėja iki 85 proc., o po valandos – iki 84 proc., o  naujoviško nesikeičia. Taip yra todėl, kad į tradicinius valus įsigeria vanduo (per 24 val. – iki 10 proc.) ir jie silpnėja, o į fluorokarbono valus vanduo neįsigeria, todėl jis lieka toks pat atsparus.

Valas karpinis Illusion XS Fox

Tiesa, norint, kad flurokarboninių valų tvirtumas nesikeistų, reikia atsiminti vieną gamintojų priesaką: valą iš pradžių reikia sudrėkinti, o tik tada rišti mazgą.

Autorius: Bronius Luinys, žūklės ekspertas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2011 Liepa / žurnalas "Meškeriotojas" / romada.lt

„Zebco“

savybės:
Paskirtis – dugninė
Spalva – juoda
Hermetiškumas – apsauga nuo lietaus
Garsinis signalas – reguliuojamas
Įtampos jungiklis – atskiras

Maitinimo elementų lizdai – hermetiški
Šviesos indikatorius – dviejų spalvų
Ekonomiškumas – 1 AA baterija sezonui

Išvada: ekonominės klasės signalizatorius, pasižymintis dideliu patvarumu, turintis apsaugą nuo drėgmės ir lietaus, tačiau nerekomenduojama prietaisą panardinti į vandenį. Konstruktoriai, siekdami padidinti prietaiso patikimumą, įmontavo autonomišką įtampos jungiklį, atskirais mygtukais reguliuojamas garsinio signalo stiprumas bei tonas. Signalizatorius derinamas su visų tipų meškerių laikikliais, rekomenduojamas meškeriojant „feeder“ tipo dugninėmis vandens telkiniuose be tėkmės. Prietaisas – labai ekonomiškas ir paprastas naudoti. Daugiau informacijos www.zebco-europe.com

Signaliz.rink Pro Carp F-4000 Cormoran

Kompetencija ir "know-how" puikus dizainas, daug funkcijų, naują radijo komplektacija, mygtukas gali būti užprogramuotas. Visiškai sandari elektronika, 100% vandeniui nepralaidi konstrukcija. 3 F-4000 Wireless rinkinys mėlynos, raudonos ir geltonos spalvos LED, ir F-4000 bevielio ryšio imtuvas. Praktiška dėžutė.

savybės:

• • Integruotas radijo imtuvas
• • Jautrumas kontrolė
• • Įjungimo / išjungimo mygtukas
• • tonas reguliuojamas, prislopinamas
• • reguliuojamas dažnis
• • LED apšvietimas
• • gumos įdėklai
• • 9 V baterijos jungtis

www.cormoran.de

Publikuota: 2011 Liepa Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Bertus Rozemeijeris

Skubus pirkinys

Prieš keletą metų nuvykome į Klaipėdą, iš kur rengėmės plaukti į Baltiją žvejoti menkių. Kai iš bagažinės buvo keliama žūkladėžė su masalais, sunkiasvorių jūrinių blizgių krūvio neatlaikė jos sagtis ir visas tūrinys atsidūrė ant žemės. Greta žūklei besirengiantys vyrai patarė įrankius ir masalus susikrauti į paprasčiausią kibirą, tačiau po ranka nebuvo ir kibiro. Tad nuo Klaipėdos pilies uostelio skubiai nuvažiavau iki artimiausios meškeriojimo reikmenų  parduotuvės ir ėmiau žvalgytis kokios nors tvirtos žūkladėžės.

Krepšys DRY CREEK™ BOAT BAG – LARGE

Pardavėjas, išgirdęs kas atsitiko, nukėlė nuo viršutinės lentynos talpią rankinę jūriniams masalams. Joje gali tilpti net 25 jūrinės blizgės, kurių ilgis – iki 30 cm. Bet svarbiausia, kad ji sukonstruota taip, jog masalų kabliukai nesusikabina į pynę. Tokią konstrukciją galėjo sugalvoti tik profesionalas, išmanantis apie žvejų poreikius.

Rankinė HEADWATERS™ TACKLE BAG Simms

Bet tai ne viskas – rankinės šonuose įtaisytos kišenės atsarginiams valams, pavadėliams, masalų virtinėms, replėms, peiliui, svareliams. Ši rankinė, kurią naudoju iki šiol, – vienas praktiškiausių žvejams skirtų gaminių. Įdomiausia, kad ji buvo su neregėta iki tol emblema, o joje buvo išsiūtas tik vienas žodis – „Simms“. Prisipažinsiu, kad tada pamaniau, jog tai kokios nors siuvyklos pavadinimas.

Rankinė DRY CREEK™ FLATS PACK Simms

Praktiškumo pavyzdys

Kitą  pavasarį, skaitydamas pranešimus apie meškeriojimo įrankių naujoves, viename tinklalapyje radau seriją autoritetingų meškeriotojų atsiliepimų apie naują inercinę žvejybos ritę, kokybe prilygstančią geriausiems japonų kompanijos „Daiwa“ gaminiams, o kaina prieinamą ne tik vakariečiams, bet ir lenkams.

Šie du faktai paskatino panaršyti internete: pasirodė, kad Rozemeijeris – garsaus olandų žūklės eksperto pavardė. Bertus Rozemeijeris – autoritetingiausias šios šalies spiningininkas, kuris bendradarbiauja su keliose Europos šalyse veikiančia žūklės įrankių kompanija „Simms“.

Ritė karpinė Dreamliner 12g. Ultimate

B. Rozemeijerio įsitikinimu, gerą ir praktišką žūklės įrankį gali sukonstruoti tik profesionalas. Todėl tai, ką jis sukuria, žymi savo asmeniniu ženklu. Paėmęs į rankas ir išbandęs naująją B.Rozemeijerio ritę įsitikinau, kad įrankis vertas meistro vardo. Ne veltui B.Rozemeijeris laikomas vienu labiausiai patyrusių žūklės ekspertu  – ritė idealiai pritaikyta karpių žūklei , labai praktiška ir patogi naudoti.

Valas pintas Rozermeijer Super 100m Ultimate

Pavardė – išskirtinumo ženklas

B.Rozemeijerio pavardė tapo meškeriojimo meistriškumo simboliu, prekės ženklu ir įrankio patikimumo garantu, bet, kol tai įvyko, praėjo ne vienas dešimtmetis. Paties B.Rozemeijerio žodžiais tariant, meškerioti pradėjo, būdamas septynerių, plūdine meškere ir iki 14 m. sukaupė nemažą karpinių žuvų meškeriojimo patirtį. Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai spiningu sugavo 50 cm sterką.

Įdomiausia, kad šią žuvį jis suviliojo sterkų žūklei nebūdingu masalu – sukre. B.Rozemeijeris teigia, tada suvokęs, koks nepakartojamas jausmas, kai suvilioji plėšrūną atakuoti dirbtinį masalą, o sterkai tapo svarbiausiu jo žūklės objektu.

Būriais medžiojančių sterkų žūklei B.Rozemeijeris sukūrė daug masalų. „Ultimate“ kompanijos ekspertas ne vienus metus tobulina amerikiečių firmos „Mann‘s“ minkštųjų spiningo masalų „Mann“s Shad“ savybes. Šiuos masalus jis pagrįstai laiko vienais geriausių pasaulyje, tačiau pabrėžia, kad svarbiausia ne žūkladėžėje sukauptų guminukų kiekis, o sugebėjimas išmokti naudotis tokio tipo masalais, nepriekaištingai juos valdyti ir sugebėti parinkti žūklės sąlygas idealiausiai atitinkančią modifikaciją.

Judesio imitacija

B.Rozemeijerio laimikių sąraše tarp didžiausių sugautų žuvų – du 98 cm ilgio sterkai, 190 cm šamas, daugybė jūrinių žuvų, bet labiausiai žūklės ekspertas didžiuojasi įspūdinga 128 cm lydeka.

Kodėl minimas tik laimikių ilgis? Į šį klausimą B.Rozemeijeris atsako paprastai: visus laimikius išmatuoju, nufotografuoju ir paleidžiu atgal į vandenį. Visi žvejai turėtų tai daryti, jei nori kada nors sugauti trofėjinį egzempliorių. Žuvis privalo turėti galimybę išaugti ir pasiekti maksimalų dydį. Žinomiausio olandų žūklės eksperto laimikių sąrašas, jo žodžiais tariant, vargu ar sutilptų į pačią storiausią knygą, bet daug įdomesnė už jį yra olando žūklės filosofija. B.Rozemeijeris prieš porą dešimtmečių tapo žūklės „jerk bait“ tipo masalų žūklės gerbėju ir tvirtina, kad svarbiausia yra masalo judesys. Spiningininkas privalo taip išmokti valdyti masalą, kad jo judesiai maksimaliai imituotų masalinę žuvelę.

Žūklei „jerk bait“ masalais ekspertas sukūrė specialius pavadėlius, kurie dabar pripažįstami klasikiniais. Antra, jis išbandė daugelio gamintojų „jerk bait“ masalus, nustatė jų klasifikaciją ir standartus, pasiūlė naujų tokio tipo masalų projektus ir sukūrė žūklės jais teoriją.

Kas dar bus įrašyta į firminių žūklės įrankių su emblema „Rozemeijer“ sąrašą, galima tik spėlioti, bet jau dabar prie emblemos pridedamas prierašas – „…My Lifestyle…“ . Gyvenimo stilius, kurį B.Rozemeijeris parinko sau, tai visą gyvenimą trunkančios idealaus meškeriojimo įrankio paieškos.

Autorius Viktoras Armalis