Publikuota: 2012 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Gerai iškepta arba išvirta žuvis yra nepavojinga žmogui, kadagi visi mikrobai termiškai abdorojant žūsta. Kepant stambią žuvį, derėtu ją supjaustyti nedideliais gabaliukais ir kepti nemažiau kaip 20 min. Darant žuvies kotletus troškinti reiktu 15-20 minučių. Verdant žuvį, reiktu virti, nemažiau, kaip 15 min., o kukulius arba trikadeles 10 min., kai užverda vanduo. Šaltai rūkyta žuvis yra saugi, jei ji iki rūkymo, buvo sūdoma 14 dienų.

Jei jūs norite išdžiovinti žuvį, kuri sveria 2kg. (druskos kiekis turi sudaryti 20% žuvies svorio) parazitų žuvimo nustatytas laikotarpis:

1. Šiltas sūdymas (15-16 laipsnių) – nuo 5 iki 9 dienos.
2. Šaltas sūdymas (5-6 laipsnių) – nuo 6 iki 13 dienos.
3. Sausas sūdymas, sveikos žuvies – nuo 9 iki 13 dienos.
4. Sausas sūdymas, išskrostos žuvies – nuo 7 iki 12 dienos. 
    
5. Džiovintų žuvų paruošimas yra vienas iš aukščiau pasiūlytu sūdymo varijantų ir tada džiovinti – 2 savaites, pakabinant žuvį, kad skysčiai nuvarvėtų.

Taip paruošta žuvis, bus nepavojinga vartojimui, nes mikrobai bus žuvę ir nesutrukgdys mėgautis, skania džiovinta žuvimi su putojančiu alumi.

Sūdome Šventinę lašišą ( sūdyta lašiša )

Publikuota: 2012 Gegužis Autorius: “Žvejo žinios / romada.lt

Publikuota: 2011 Gegužė Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

 Autoriteto svarba

Žuvienės virimas viada buvo ir, matyt, bus kultiniu dalyku, savotišku būrimu, kuriuo gali užsiimti tik vyrai ir tik žvejai. Tiesa, laivų, žvejojančių žuvis vandenynų platybėse, įgulose nuo seno teigiama, kad žuvienės virimas – koko rankose, bet dažniausiai tradicinę žuvienę verdame ne toli nuo gimtųjų krantų, o gražioje paežerėje, kur po dienos žūklės kuriamas laužas ir susirenka bendraminčiai. Paprastai kažkuriam vienam iš žvejų kompanijos skirta daugiau pasitikėjimo ir jis laikomas labiausiai nusimanančiu, kaip virti žuvienę. Ir kiekvienas toks žuvienės virimo patikėtinis turi savo paslaptį, kaip virti žuvienę.

Paslaptys ir faktai

Tad šio tradicinio patiekalo virimas apgaubtas įvairiais draudimais ir paslaptimis. Nieko nenuostabaus, kad jis yra ne tik kulinarinio paveldo, bet ir žūklės kultūros dalis. Kiekvienas rimtas žvejys nori nors kartą gyvenime pasrėbti žuvienės, išvirtos pagal šimtametes tradicijas. Tad oficialus apibrėžimas, kad žuvienė – specifinis sultinys, verdamas iš žuvies, mažai ką reiškia. Lygai taip pat, kaip ir ekspertų teiginys, kad žuvienių rūšys yra dvi – klasikinė ir moderni. Senųjų tradicijų puoselėtojai teigia, jog teisinga, t.y klasikinė žuvienė verdama iš vienos rūšies žuvų. Vienintelė išlyga ta, kad jai gali būti panaudotas sultinys, kuriame buvo išvirti pūgžliai, kurie sultiniui suteikia ypatingą aromatą.

Šį požiūrį patvirtina ir istoriniai duomenys: jau per du tūkstančius metų žuvienė vadinama konkrečios žuvų rūšies vardu, pvz., sterkų žuvienė, karosų žuvienė, sterlių žuvienė ir t.t. Tokia žuvienė laikoma tikruoju kulinariniu paveldu. Tad niekam turbūt bus ne pro šalį sužinoti, kokie yra esminiai tikros, teisingos ir, žinoma, gardžios žuvienės virimo kanonai.

Specialus sultinys

Virėjai, verdantys visokias modernias žuvienės rūšis, kurios patiekiamos restoranuose, yra gana liberalūs, nes, jų nuomone, svarbiausia, kad tikra žuvienė būtų tirštesnė už įprastą sultinį tris keturis kartus.

Naujoviška žuvienė nuo klasikinės skiriasi tuo, kad ji gali būti verdama iš kelių rūšių žuvų, kurios verdamos iš smulkios žuvies (ešerių, pūgžlių, karosėlių) išvirtame sultinyje. Kai laikoma, kad sultinys – jau geras, tada į jį dedama stambiais gabalais supjaustyta pagrindinė žuvis ir verdaza dar 15-20 min. Po to tokiai žuvienei leidžiama šiek tiek ataušti, o tada viralas pilstomas į lėkštes arba katiliukus.

Žuvienė – ne sriuba iš žuvies

Kuo žuvienė skiriasi nuo žuvies sriubos? Pirma, ekspertai pabrėžia, kad žuvienei naudojama tik šviežia žuvis. Jei verdama šaldyta, sūdyta ar kitaip konservuota žuvis, tai patiekalas iš tokios žuvies vadinasi viso labo žuvies sriuba.
Žuvienei virti tinka ne visos žuvų rūšys.Šio reikalo žinovų teigimu, labiausiai klasikinei žuvienei virti tinka sterkai, ešeriai, pūgžliai, sykai, o jei šių žuvų nepavyko sugauti ar įsigyti, tada galima bandyti virti žuvienę iš salačių, sazanų (laukinis Volgos karpis), šapalų, karosų, karpių ar raudžių.

Ne pro šalį įsiminti tas žuvis, iš kurių žuvienė niekada neverdama: tai – kuoja, karšis, gružlys, aukšlė, vobla (Volgos upės baseine ir Kaspijos jūroje aptinkamas kuojos porūšis), taranė, visos silkių šeimos žuvys, ožka ir visi grundalai.
Įdomu ir tai, kad moderniai žuvienei ar nenaudojami šamai, lynai, vėgėlės, plačiakakčiai, nes žuvienė verdama tik iš šių žuvų be jokių priemaišų, o tai – klasikinis receptas. Specialistai teigimu, taip pat ir ne visos jūrinės žuvys tinka žuvienei, o tinkamų į sąrašą įtraukta ne taip daug rūšių: menkė, otas, makrorusas, nototenija, ledinė žuvis, jūros ešerys.

Skonis ir kvapas

Tikrą žuvienę nesunku atpažinti, nes tai skaidrus, tačiau ne perdaug kvapnus sultinys, kuriame plaukiojantys stambūs žuvies gabalai turi būti nesuvirę ir sultingi. Antra, žuviena būtnai privalo išsaugoti jai būdingą skonį ir aromatą.

Žuvienė visada verdama tik neuždengtame katile ar puode, kad žuvis neprarastų minėtų savybių. Labai svarbu, kad ugnis būtų silpnoka, o verdama žuvienė nė minutės stipriai nekunkuliuotų. Trečia, žuvis, parinkta žuvienei, verdama jau užvirusiame pasūdytame daržovių nuovire, kuriame būtinai turi būti išvirta viena arba kelios nuluptos svogūnų galvos, kurios vėliau išgriebiamos iš katilo. Dalis žuvienės virimo žinovų svogūnus susmulkina, kad jie suvirtų, o nuoviras būtų tirštesnis. Jei pageidaujama, kad sultinys būtų aromatingas, į jį dedama stambiai supjaustytų bulvių ir nepjaustytų morkų, bet daržovės išgriebiamos iš katilo, kai prasideda galutinis patiekalo paruošimo etapas. Tik į perkoštą sultinį sudedami pagrindiniai, t.y. stambūs žuvies gabalai..
Trečia, labai svarbu žuvienę virti tiek, kiek reikia, nes pagrindinė mėgėjų klaida – baiminimasis, kad žuvis neišvirs, todėl viralas ant ugnies laikomas pernelyg ilgai. Visos gėlavandenės žuvys verdamos 7-20, o jūrinės – 8-12 min. Maksimali žuvienės virimo trukmė priklauso nuo žuvies stambumo.

Ar reikalingi priedai?

Žuvienei virti naudojamas gana ribotas ir specifinis prieskonių rinkinys, kuriame juodieji pipirai, petražolės (šaknys ir lapai), krapai, svogūnų laiškai, lauro lapai, porai, pastarnokai. Jei verdama ypatinga žuvienė, prieskonių puokštė papildoma muskato riešutu, imbieru, anyžiumi. Beje, galioja taisyklė, kuri sako, kad kuo riebesnė žuivis, tuo daugiau reikia prieskonių. Prieskonių kiekį lemia parinktos žuvies skonis, pvz. į subtiliu skoniu garsėjančių sterkų ar ešerių žuvienę prieskonių dedama mažiau nei į raudžių žuvienę.

Ekspertai pataria atsakingai naudoti žalumynus, t.y. svogūnų laiškus, porus, anyžius, petražoles. Neversti žalumynų į žuvienę virš normos. Antra, labai svarbu žinoti, kad norint išlaikyti žuvienę šviežią ir gardžią kelias dienas, žalumynus reikėtų dėti tik į lėkštę, į kurią įpiltas dabar valgoma žuvienė, o katile esančią didžiąją jos dalį galima pagardinti vien sausais prieskoniais, kad per naktį viralas neapkarstų.
Tikra arba klasikinė žuvienė niekada nešviesinama, kad būtų skaidresnė. Daug svarbiau, kai katilas su žuviene nukeltas nuo ugnies, 7-8 min. palikti jį ramybėje, kad viralas, meškeriotojų žodžiais subręstų. Kad žuvienė būtų tikra, pagal mūsų krašto žvejai į ją įpila šimtgramį degtinės. Tai daroma prieš nukeliant puodą nuo ugnies. Na, o nukeltame nuo ugnies dar būtinai gesinama deganti beržinė arba alksninė pliauska.

Autorius: Bronius Luinys, žūklės ekspertas / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Publikuota: 2012 Kovo 8 Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Firma „Romada“ sveikina visas moteris su tarptautine Moters diena.

Pirmasis receptas Kovo 8-osios proga– širdies formos kiaušinai.

Receptas labai paprastas. Kietai išverdame kiaušinius, juos truputi atvėsiname ir nulupame. Dedame į popieriaus lapą, įspraudžiame pieštuką ir užtvirtiname guma, kad kiaušinis įgautų širdies formą. Belieka tik gražiai paserviruoti.

Antrasis receptas Kovo 8-osios proga– puokštė iš pomidorų.

Ingredientai:

* Mocarelos sūris (gali būti bet koks minkštas sūris);

* pomidorai;

* kiaušiniai;

* žali svogūnai;

* krevetės;

* majonezas;

* česnakai;

* nulupti švieži agurkai;

* druskos ir pipirų pagal skonį.

Paruošimas:

Pomidorus nuplauname ir perpjauname į keturias dalis, bet ne iki galo. Šaukšteliu išimame minkštimą. Užviriname vandenį ir nuplikome pomidorus. Kietai virtus kiaušinius, agurkus be odelės ir sūrį supjaustome mažais kubeliais. Česnaką perspaudžiame net du kartus, kad gabaliukai būtų labai smulkūs. Krevetes perpjauname per pusę ir sumaišome su kitais ingredientais, užpilame majonezu, pabarstome druska ir pipirais, gerai išmaišome ir farširuojame pomidorus salotomis. Sudedame į gražų dubenį ir papuošiame žaliais svogūnais.

Gerų švenčių ir malonių akimirkų linki „Romada“ kolektyvas.

Publikuota: 2012 Vasaris Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Ingredientai:

1. žuvies asorti (stinta, ešerys, kuoja)– 700 g;

2. rūkytos žuvies filė- 300 g;

3. alyvuogės (juodos) – 1/2 stiklinės;

4. rauginti agurkai- 3-4 vnt.;

5. pipirų žirneliai;

6. pomidorų padažas- 1 šaukšt.;

7. morkos- 1 vnt.;

8. lauro lapai;

9. svogūnai- 2 vnt.;

10. druska;

11. aliejus;

12. citrina 1/2 vnt.

Paruošimas:

Nuplaukite žuvis– stintas, ešerius ir kuojas, sudėkite į puodą ir užpilkite 1,5 litro šalto vandens. Užvirus vandeniui būtinai nugriebkite susidariusią putą. Nuplaukite morką, supjaustykite stambiais gabalais ir pakepinkite ant keptuvės be aliejaus su svogūnu. Svogūno lupti nereikia- tai suteiks sultiniui gražų auksinį atspalvį. Viską sudėkite į sultinį ir grąžinkite vėl ant ugnies. Virkite 40 min.

Perkoškite sultinį per du metalinius sietelius, tarp kurių įdėkite popierinę servetėlę ir grąžinkite vėl ant ugnies.

Antrą svogūną supjaustykite griežinėliais ir apkepkite aliejuje. Kai svogūnai bus beveik iškepę, įdėkite didelį šaukštą pomidorų padažo.

Raugintus agurkus ir alyvuoges supjaustykite plonais griežinėliais.

Į verdantį sultinį įdėkite raugintus agurkus ir virkite 15 minučių. Tada sudėkite pakepintus svogūnus su pomidorų padažu. Pagardinkite šiupinį pipirais, druska ir lauro lapais.

Rūkytą žuvį supjaustykite griežinėliais arba juostelėmis ir sudėkite į šiupinį. Įdėkite alyvuoges ir nuimkite nuo ugnies. Uždenkite puodą dangčiu pusvalandžiui, kad saliankos skonis subręstų. Žuvies šiupinį galima patiekti su citrina ir grietinėle, pabarstyta petražolėmis.

Skanaus Jums ir Jūsų svečiams!

Paprastoji kuoja (lot. Rutilus rutilus, angl. Roach, vok. Rotaugen) – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Gausiai paplitusi beveik visos Eurazijos gėlųjų vandenų žuvis.
Kūno ilgis 15-25 cm (kartais iki 30 cm), kūno masė 200-600 g (kartais iki 1300 g). Nugara pilkai melsva arba žalsva, šonai sidabriški. Krūtinės pelekai gelsvi, nugaros ir uodegos – pilki, pilvo ir analinis – oranžiniai arba raudoni.
Kuojos Lietuvoje labai dažnos – gyvena ežeruose, upėse, Kuršių mariose. Gyvena būriais seklesnėse vietose. Neršia ant augalų balandžio-gegužės mėnesiais[1]. Minta smulkiais moliuskais, zooplanktonu bei augaliniu maistu.

Publikuota: 2012 Sausis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Pirma: nupjaukite galvą ir uodegą, išimkite žarnas ir gerai išplaukite, kad neligtu sukrešėjusio kraujo.

Antra: filiniu peiliu išpjaukite stuburo kaulą ir šonkaulius, tada padalinti file į dvi arba tris dalis. Sudėti į indą oda į apačią.
 

Trečia: 2-3 kg. lašišai reikėsa tris valgomuosius šaukštus druskos, tik ne garintos ir vienas valgomas šaukštas be kaupo cukraus. Cukrus priduoda švelnumo žuviai. Druską su cukrumi sumaišote ir apibartstote filė gabaliukus, tada uždengiate ir padedate į šaldytuvą vienai parai.
 

Ketvirta: Susidariusį skystį nupilate ir galite jau valgyti, tinka sumuštiniams, įvairioms mišrainėms, likusius filės gabaliukus suviniojate į šaldymo maišelius ir sudedate į šaldymo kamerą. Filės gabaliukai kameroje daugiau nebeįsisūrės, galėsite ilgą laiko tarpą smaguriauti baltijos lašiša.

Autorius: Marius Urnikis

Publikuota: 2012 Sausis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Žūklės apeiga

Pirmoji apeiga tapusios stroganinos ruošimo fazė – žūklė. Tad labai kruoščiai parenkama vieta, kur bus žūklaujama, nes reikia užsitikrinti tikimybę, kad pavyks sugauti laimikį, tinkantį stroganinai pataisyti. Suprantama, kad žuvų gausos išlepinti šiauriečiai šiam patiekalui naudoja tik tas žuvų rūšis, kurios laikomos delikatesinėmis – tai daugiausiai sykų šeimos žuvys: čyras, nelma, muksunas, peledė, omulis, o taip pat eršketas. Ypač vertinamas omulis, nes jų būriai pakyla į Jakutijos upes neršti įmitę kaip paršeliai, o priešnerštinės omulių mitybos svarbiausia grandis – ypatingai švelnaus skonio smulkios šiaurinės krevetės arba krilis, suteikiantis omulių žuvienai nepakartojamą skonį.

Beje, būtina atsiminti, kad Jakutijoje ir kituose šiaurės regionuose stroganina taisoma tik iš poledinėje žūklėje sugautos žuvies ir tik iš tos, kuri būne neuždususi tinkle. Antra, sąlyga: ištraukta iš vandens žuvis turi būti vienu smūgiu pribaigta. Tada paprastai ji metama ant ledo, kur guli, kol ateina eilė tvarkyti laimikį. Žinoma, per tą laiką žuvis sušala į ragą, todėl žvejui tenka kiekvieną „pamankštinti“, kad galima būtų štiesinti, nes drožti „kreivą“ žuvį, t.y. peiliu rėžti nuo jos plonus bryzelius, kančių kančia.
Jei laimikis skirtas sau, žvejys paprastai neskuba namo, kad ir koks deginantis šaltis ausis raitytų, o sutvarko žuvį taip, jog ją galima būtų ilgą laiką išsaugoti. Procedūra tokia: kiekviena žuvis keletą kartų merkiama į eketę, kol pasidengia lygia ledo glazūra. Po tokiu lukštu žuvis išsilaiko iki pavasario, o atšaldyta būna absoliučiai šviežia, lyg ką tik sugauta. Beje, glazūruota, gaiviu agurku kvepianti žuvis – beveik paruoštas patiekalas, kurį reikia tik atitinkamai apiforminti.

Patiekalo puošyba

Miestiečiai žuvį stroganinai paruošia paprastai: nupliko verdančiu vandeniu, o paskui nulupa suminkštėjusią ir atšokusią nuo žuvienos odą. Tačiau stroganinos ruošimo meistrai tokį, jų manymu, barbarišką metodą niekina, nes nuo plikymo suminkštėja žuviena. Kad taip neatsitiktų odos lupimo procedūra atliekama fantastiškai aštriu jakutišku peiliu. Įgudęs meistras žuvį juo nulupa vienu ypu ir taip lygiai, kad balta žuviena atrodo lyg nušlifuota staklėmis.

Tada iš lauko atsinešamas ilgokai šaltyje laikytas dubuo, išklojamas pergamentiniu popieriumi ir prasideda žuvies drožimas. Tai daroma tuo pačiu peiliu. Iš pradžių nudrožiama žuviena nuo pilvo ir šonų. Plonytės, lyg nuobliuotos poros milimetrų storio drožlės susisukusios, kaip tošis į ritinėlius, krenta į dubenį, kol tas prisipildo. Žuvis drožiama, iki pasimato šonkauliai, o tada ateina eilė gardžiausiam kąsniui – nugarai. Kai matyti nugarkaulis, žuvis dedama į šalį ir drožiamas kitas egzempliorius. Likusi dalis šiaurėje skirta tik šunims, o miesto sąlygomis – labai gardžiai žuvienei.

Stroganinos subtilybės

Stroganina valgoma tuoj pat, nes sudrožta žuviena gana greitai išsikvepia. Kai tik dubuo pilnas, jį tuoj pat stato ant stalo ir prasideda puota. Stroganinos klasikinis garnyras – jūros druskos ir pipirų mišinys bei karčiosios taurelė. „Drožlės“ pasūdomos druskos ir piprų mišinyje ir valgomos. Skonis – nepakartojamas.
Žinoma, kiekviename jakutų uluse žuvis drožiama savaip – štai Anabaro upės žvejai iš pradžių suraiko žuvies nugarą kaip duonos kepalą, o paskui vienu šmaukštelėjimu nurėžia stroganinos riekeles. Taip sutaupoma daug laiko ir žuvis nespėja patalpoje suminkštėti. Kai kurios žuvys, pvz. seliavos, visai nedrožiamos. Jas įvynioja į rankšluostį ir sutrupina plaktuku pasidėję ant sklenksčio.
Šaldyta žuvis – ne tik delikatesas, bet ir vaistas. Stroganina – vitaminų ir mikroelementų šaltinis, todėl šiaurės gyventojai neserga skorbutu arba avitaminoze. Antra, stroganina – labai soti.
Šiaurėje išgarsėjo restoraninė stroganinos versija, kurią sugalvojo Jakutsko restorano kulinarė Sachaja Skrybkina. Savo patiekalą ji vadino salotomis, kurios į meniu į buvo įtrauktos „Indigirkos“ vardu. Žuvis supjaustoma kubeliais ir sumetama į jau paruoštą mišinį iš druskos su pipirais bei svogūnų griežinėliais. Kam teko ragauti, tas patvirtins, kad tai – idealus degtinės užkandis.

Lietuvos praktika

Prieš tris dešimtmečius stroganinos galima buvo paragauti svečiuojantis pas sugrįžusius iš reisų Lietuvos žvejybos laivyno žvejus arba pas paskutinius Drevernos, Kintų, Nidos ar Juodkrantės kuršius arba šalia jų gyvenusius ir ilgą laiką bendravusius su pamario senbuviais kaimynus. Įdomu tai, kad abu variantai buvo nepriklausomi vienas nuo kito. Kuršiai išmoko patys, o žvejai verslininkai nusižiūrėjo iš šiaurėje gyvenančių tautelių. Pamario gurmanai stroganinai naudodavo kažkada gana nemažais tuntais į Kuršmares užplaukdavusius Baltijos sykus, o okeaniniai žvejai – jūros žuvis, kurių atsargas laikydavo galinguose žvejybos laivų šaldytuvuose, leidžiančiuose stroganinai skirtą laimikį sušaldyti taip pat veiksmingai kaip ir paliktą Jakutijos speige.
Dažniausiai, stroganinai būdavo šaldomos skrumbrės ir jūros ešeriai, tačiau laivyne dirbantys žvejai juos skrosdavo ir išpjaudavo tik nugarinę. Paprasčiausiai nenorėta vežioti balastą – menkavertes žuvų galvas ir papilves. Tad galbūt stroganina, paruošta pagal klaipėdiečių versiją, nebuvo klasikinė, bet nė kiek ne mažiau gardesnė už šiaurietišką. Išradingos uostamiesčio šeimininkės bandydavo iš stroganinos taisyti įvairiausias salotas su daržovėmis, aliejumi, keptos duonos kubeliais ir t.t., tačiau visuotinai buvo pripažįstama, kad skaniausias variantas – klasikinis, kai žuvies drožlės sūdomis druskos ir pipirų mišinyje ir valgomos. Kiek vėliau, kai rinkoje pasirodė majonezas, imta naudoti ir šį padažą.

PADAŽAI

Nors klasikinis stroganinos receptas – labai paprastas, tačiau dabar Peterburgo kulinarai teigia, jog padažai, kuriais pagardinamas patiekalas, gali būti skirtingi. Žemiau pateikiame įmanomą ir kai kur naudojamą netradicinių stroganinos padažų sąrašą:

- Jakutijoje pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjęs variantas: aštrus raudonas padažas iš tomatų su smulkiai supjaustytu česnaku ir maltais juodaisiais pipirais;
- Sibirietiškas variantas: silpnas acto skiedinukas su šakniavaisiais (stambūs morkų tarkiai ir kubeliais supjaustyta saliero šaknis);
- Maskvos ir Peterburgo restoranų receptas: skiestas (1/2) sojų padažas, į kurį dedama imbiero, česnakų ir pilamas šlakelis acto;
- Versija, kurios autorystės niekas nesisavina: silpname acto siedinyje marinuotos krienų drožlės;
- Banali pietietiška versija: garstyčios.

Nuotr.: klasikinė versija – šaldyta į kaulą žuvis ir druskos su pipirais mišinys.

„Žvejo žinių“ inf.

Publikuota: 2011 Kovo  Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

Ingredientai:

* šviežia stinta;

* mielinė tešla;

* druska ir juodieji pipirai;

* citrina;

* "Salsa" arba pomidorų padažas.

Paruošimas:

Pirmiausia nuplauname žuvį, ją išskrodžiame, išimame vidurius ir žirklėmis nukerpame pelekus.

Paruošiame tešlą. Jai reikės dviejų puodelių miltų, 40 g augalinio aliejaus, druskos, kepimo miltelių. Tinka ir jau paruošta tešla iš parduotuvės.

Iškočiojame tešlą iki 1,5 mm storio ir pjaustome trikampiais.

Kiekvienos žuvies vidinę dalį įtriname druskos ir pipirų mišiniu.

Citriną supjaustome juostelėmis (žr. nuotraukoje).

Į žuvies vidų dedame citrinos juostelę, išorę aptepame "Salsa" arba pomidorų padažu.

Žuvį susukame į tešlą. Stenkitės susukti sandariai, kad padažas neišvarvėtų ir nepridegtų .

“Supakuotas” žuveles dedame į kepimo skardą ir kepame orkaitėje 25 min. 180 laipsnių temperatūroje.

Valgome karštus, užsigerdami šaltu alumi.

Virėjo patarimas:

Žuvies nepersūdykite! Dešimčiai stintų- vienas arbatinis šaukštelis druskos. Pipirų dėkite pagal skonį. Aštrus padažas ir stinta- nepakartojamas skonis. Siūlome išbandyti!

Publikuota: 2011 Sausis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt

   Sunku ginčytis, koks patiekalas atrodo įspūdingiausiai? Man regis, jog tai – nepjaustytos žuvies kepsnys, kuris valgomas karštas ir kurį geriausia patiekti paguldytą ant ąžuolinės arba uosinės lentelės. Padažas arba pavilgas ir garnyras iš daržovių patiekiami atskirai. Labai praktišką receptą prieš keletą metų sužinojau Rumunijoje – vietiniai meškeriotojai išmokė kepti karosus. Žinoma, tokiam kepsniui reikia sužvejoti mažiausiai 500 g karosą, bet geriausiai tinka kilograminis egzempliorius. Žuvies šonai suraižomi aštriu peiliuku taip, kad nelieka sveikos vietos, todėl visos smulkios ašakėlės tiesiog sukapojamos. Į žuvies pilvą dedamas rūkytos šoninės luitelis, įvyniotas į čiobrelių, petražolių ir krapų vyturą. Žuvis guldoma į įkaitusį aliejų, o po penkių miničių apverčiama. Dar po penkių minučių aliejaus likučiai nupilami ir žuvis aptepama grietinės sluoksniu. Keptuvė uždengiama dangteliu ir paliekama ataušti. Dar po penkių minučių karosas klojamas ant lentelės.

 Prie šio patiekalo puikiai tinka daržovių salotos, pagardintos keliais lašeliais alyvuogių aliejaus ir juodos duonos riekelė. Jei turite namie židinį, pats geriausias variantas – žuvies kepsnys ant grotelių. Tokiam patiekalui tinka sterkas, karosas, karšis, šapalas, meknė, salatis, šlakys. Svarbu, kad žuvis būtų stambi. Žuvį paruošti – vienas juokas: iškrostą reikia iš vidaus įpjauti iki odos, kad išeitų išklotinė. Tada žuvį iš viršaus patepkite aliejumi, kad nepriliptų prie grotelių. Belieka palaukti, kol anglys sudegs ir pavirs kaitriomis žarijomis. Tada padėkite žuvį žvynais į apačią ir laikykite ant grotelių 15-20 min. Taip kepamą žuvį geriausia nesūdyti. Druska su pipirais patiekiama kartu su padažais ir citrinų griežinėliais. Kiekvienas kepsnį pagardina pagal savo skonį. Kas gali būti geriau už tokią vakaronę prie židinio, kuriame gruzda pašėlusiai kvapnus žuvies kepsnys.

Autorius  " Žvejo Žinios " / romada.lt

Menkė, arba atlantinė menkė, Atlanto menkė (lot. Gadus morhua, angl. Cod, vok. Kabeljau) – menkinių (Gadidae) šeimos žuvis, kurios porūšis Gadus morhua callarias vadinamas Baltijos menke.

Kūnas verpstiškas. Galva didelė. Žiotys gilios, galinės. Ant apatinio žando ilgas ūsas. Kūnas žalsvai pilkas ar žalsvai rudas, išmargintas rudomis dėmėmis. Žvynai maži. Šoninė linija pilka, šviesi, priekinėje dalyje iškilusi į viršų. Gali užaugti iki 2 m ilgio ir sverti iki 96 kg.

Baltijos jūros pakrantėse dažna. Sugaunamos 30-50 cm.

Publikuota: 2010 Spalis Autorius: “Žvejo žinios / romada.lt